PERSONA IN FLUX: FIGŪROS STUDIJA jungtinėje Donato Pirštelio, Vytenio Lingio ir Adasos Skliutauskaitės parodoje

Vasario 3 dieną AP galerijoje atidaroma jungtinė piešinių paroda „Persona in Flux: figūros studija“, kviečianti žiūrovus pažvelgti į figūrą kaip gyvą, kintančią būseną. Joje eksponuojami trijų menininkų – Vytenio Lingio, Adasos Skliutauskaitės ir Donato Pirštelio – piešiniai.

Figūratyvas – vaizduojamojo meno griaučiai

Parodoje „Persona in Flux: figūros studija“ žiūrovas kviečiamas į figūros laboratoriją. Kūnas čia gali irti, daugintis, nykti, susilieti su erdve ar linija, kaskart iš naujo apibrėždamas savo būties ribas.

Dar prieš atrandant perspektyvos dėsnius ar sistemingai studijuojant anatomiją, žmogaus kūnas jau buvo tapęs simboliniu ženklu. Senovėje siluetai buvo raižomi molyje, kontūrai braižomi anglimi – figūra veikė kaip pirminė vizualinė kalba. Figūratyvas mene nėra vien atpažįstamas kūnas; tai vizualaus mąstymo griaučiai, struktūra, ant kurios laikosi pasakojimas, emocija ir kultūrinė atmintis. Tyriausias jo pavidalas atsiskleidžia piešinyje, kur linija tampa tiesioginiu minties ir jausmo pratęsimu.

Ilgą laiką piešinys buvo laikomas parengiamuoju etapu – eskizu, tarpiniu žingsniu tapybos ar skulptūros link. Vis dėlto ši paroda išryškina figūratyvo ir piešinio savarankiškumą bei esminę reikšmę dailėje, grąžindama jiems autonomišką balsą.

„Ši paroda „Persona in Flux“ figūros studija“ yra dvigubai svarbi. Pirma, tai duoklė piešiniui, mes sutelkiame dėmesį į skirtingų menininkų piešiniu perteikiamas galias, pabrėžiant kiekvieno jų unikalumą ir ypatingą autentiškumą. Antra, galerija šia paroda vainikuoja dešimties metų veiklą. Norėjosi parodos-akcento. Talentingų dailininkų piešiniai virto tokia paroda, kuri kviečia mąstyti, o platesnei kultūros prasmei išreikšti – parodos ir galerijos gimtadienio proga – pasitelksiu filosofą Grahamą Harmaną. „Mąstyti tikrovę už mūsų mąstymo ribų – ne absurdiška, o būtina“. Ši mintis tampa atramine galerijos parodų idėjine kryptimi įžengiant į antrąjį dešimtmetį“, – sako parodos kuratorė ir galerininkė Vilma Jankienė.

Figūratyvas kaip pasakojimas Adasos Skliutauskaitės kūryboje

XX a. 6 dešimtmetyje kūrybinį kelią pradėjusi Adasa Skliutauskaitė jau pasižymėjo potraukiu nonkonformizmui, prieštaraudama akademizmo principams. Jos lyriški scenarijai Lietuvos grafikos istorijoje išsiskiria efemeriškumu. Maištinga menininkės maniera pasireiškia subtiliais spalvų deriniais – pilkų, rusvų, violetinių ir mėlynų pustonių niuansais, trūkčiojančiomis linijomis ir abstrahuotais kasdienybės fragmentais.

A. Skliutauskaitės figūratyve linija yra intuityvi ir tarsi skubantis kolibris, skrieja akvarelės miražais. Popieriuje pasakojimai užrašomi abstrakcijos kalba, o siužetai perskaitomi jausmais. Iš spalvų ir linijų ryšulėlių išsinarplioja personažai: moteris su skrybėle, vėjo pustoma lėlė, pilkasis vilkas, kupranugaris ar vandenyje braidžiojanti meška.

Menininkės žaislai – spalva, linija ir dėmė – žadina vaikišką nostalgiją, prisiminimus ir vaizduotės reginius apie soduose, miškuose ir laukuose matytą gyvybę. Ilgiau žvelgiant, piešiniuose atsiveria vis nauji naratyvai – šildantys ir magiški. Menininkės figūratyvas skatina namų ilgesį, norą sugrįžti į gamtą ir suvokimą, kad visi esame tarsi siūlės Didžiojo architekto nėrinyje.

Donato Pirštelis: antikos personažai postmoderniame pasaulyje

Donatas Pirštelis žinomas tarptautiniu mastu kaip talentingas monumentalistas. Jo kūryboje ryški antikinės Graikijos meno įtaka: figūrų kūnai monumentalūs, plastiški, prisirpę gyvybės. Susidaro įspūdis, kad menininkas, klaidžiodamas pasąmonės labirintais, atrado Hipokrenės šaltinį ir jo vandenį pilnais ąsočiais parnešė į mirtingųjų sferą. D. Pirštelio pasaulyje peržengiama riba tarp dangaus ir žemės. Meilės deivė Venera, švytėdama aistringu raudoniu, staiga nusileidžia iš padangių.

Mitologinių personažų siluetus išryškina vibruojančios įvairiaspalvės linijos, kuriomis tarsi kursuoja elektra, animuodama figūras. Jų išlinkimai nardo tarp mistiško rūko ir prieblandoje atsispindinčių šviesos plotmių. Juoda, tamsiai mėlyna ir pilka spalvos, užpildančios kūrinių fonus, žadina paslapties ir mįslės jausmą – tarsi teatre nusileidžianti užuolaida, užsklendžianti tūnančią dramą.

Nepaisant turinio, įkvėptam archainio palikimo, D. Pirštelio ekspresijos maniera itin šiuolaikinė. Laužytos aliejinės pastelės linijos bei charakteringas koloritas, prisotintas ryškių melsvų ir rožinių tonų, primena graffiti piešinius didmiesčių peizažuose. Menininko figūratyvuose vyksta sintezė tarp antikos ir postmoderno, kurios pasekmėje gimsta šiuolaikybę atspindintys mitai.

Linija ir erdvė Vytenio Lingio figūratyve

Abstrakcionisto Vytenio Lingio piešiniuose žmogaus formos redukuojamos iki linijos ir tūrio. Lakoniška, švari ir plona linija yra tiek pat svarbi kaip ja skaptuojamos formos. Mūsų akys nuo vaizdų gausybės lengvai pavargsta, todėl V. Lingio minimalistinė išraiška, artima Rytų estetikai, tarsi nuplauna perteklių ir nerimą.

Kartais figūratyvą perskrodžia intensyvus raudonos spalvos pliūpsnis ar aštrių linijų raizgalynė, tarsi trombono šauksmas improvizaciniame džiaze. Šios nuotrupos neleidžia tikėtis nuspėjamumo ir skatina smalsumą.

Linijos ir erdvės sąskambyje ryškėjantys kūnai yra abstraktūs, bet atpažįstami. Tai kasdieniai tipažai, peržengę realybės ribą ir ištirpę popieriaus lape. Veikėjai lipa vienas per kitą, krenta, apsikabina, kovoja ir žaidžia – šiuose metamorfoziniame dariniuose išryškėja kūno dalių dėlionė, savotiška anatominė abstrakcija.

Nuo parodos grįžtant į kasdienybę, figūrų prisiminimai nusėda stebėtojo pasąmonėje. Linijos, formos ir spalvos susilieja į vidinį dialogą, kuris tęsiasi už galerijos sienų.

Apie menininkus

Adasa Skliutauskaitė (1931–2023) – lietuvių grafikė, tapytoja. Nuo 1956 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje – Slovėnijoje, Nyderlanduose, Italijoje ir kt. – bei surengė virš 20 personalinių parodų. Jos kūrinių yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus, Tretjakovo galerija, Puškino vaizduojamosios dailės muziejus  ir kt.

Donatas Pirštelis (g. 1972) – lietuvių tapytojas, monumentalistas, kino scenografas ir meno vadovas kompanijoje „CineFX“. Už scenografiją HBO mini seriale „Černobylis“ pelnė „Primetime Emmy Awards“ akademijos padėką. Jo tapyba eksponuota Vilniuje, o monumentalios dailės kūrinius galima pamatyti Varšuvoje, Gdanske, Lodzėje, Katovicuose ir kt.

Vytenis Lingys (g.  1956) – lietuvių tapytojas abstrakcionistas. Anksčiau kūrė scenografijas kino filmams bei dekoracijas ir kostiumus Šiaulių, Kauno, Vilniaus Jaunimo bei kt. teatrams. Autorius yra surengęs virš 40 personalinių savo kūrybos parodų Lietuvoje, JAV, Panamoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir kt. Menininkas yra dalyvavęs ir tarptautinėse parodose bei simpoziumuose Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje.

Paroda veiks iki kovo 1 d.

Teksto autorė Karolina Kupstaitė