AU!

Vasario mėnesį AP galerija mini ypatingą progą – 10 metų jubiliejų, ir šią sukaktį pasitinka su gyvybės bei šilumos kupina fotografijos paroda.

Po praėjusiais metais didelio dėmesio sulaukusios parodos „Miau“, skirtos katėms fotografijoje, galerija kviečia į jungtinę šunų fotografijos parodą „Au!“. Tai tarsi antrasis temos kėlinys, pratęsiantis pokalbį apie gyvūno buvimą žmogaus kasdienybėje ir vaizduotėje.

Parodoje pristatomi žinomų Lietuvos fotografų kūriniai, kuriuose šunys pasirodo kaip artimi palydovai, tylūs stebėtojai ar net savarankiški personažai. Ekspozicijoje dalyvauja  10 skirtingų kartų autorių: Alis Balbierius, Edgaras Cickevičius, Ramūnas Danisevičius, Inga Dinga, Daiva Kairevičiūtė, Tadas Kazakevičius, Virginijus Kinčinaitis, Dmitrijus Matvejevas, Greta Skaraitienė bei Remis Ščerbauskas.

Žmogaus ir šuns ryšys istorijoje ir mene

Žmogaus ir šuns ryšys formavosi tūkstantmečius. Pamažu namų sergėtojas tapo medžioklės kompanionu, o šis – namų siela. Šiais laikais šuo yra šeimos narys, tyli atrama, o kartais vienintelis liudininkas, stebintis mūsų džiaugsmus ir nerimus.

Šunys mene yra mums artimi personažai, įkūnijantys tiek gyvuliškus, tiek žmogiškus jausmus – meilę, baimę, džiaugsmą ar vienatvę. Juos randame valdovų portretuose šeimininkų pašonėje ar flamandų medžioklės temos natiurmortuose, kur jie simbolizuoja sėkmę ir turtą. Literatūroje sutinkame ištikimąjį Argą, kantriai laukusį Odisėjo, Dž. Londono Baltąją Iltį, šunį, išgyvenantį laukinės gamtos ir civilizacijos konfliktą ar M. Bulgakovo Šariką, tapusį satyrišku žmogaus prigimties veidrodžiu. Šuo, kaip personažas ar simbolis – yra emocinės ir kultūrinės prasmės nešėjas, lydintis žmogų istorijos tėkmėje.

Gilus žmogaus ir gyvūno ryšys parodoje atsiskleidžia ir konkrečiuose darbuose. Ekspozicijoje pristatoma Tado Kazakevičiaus fotografija, ne kartą patekusi tarp geriausių ne vieno pasaulinio konkurso darbų. Joje šuns ir žmogaus draugystė fiksuojama per paprastą, bet iškalbingą gestą – švelnų vaikų prisilietimą prie šunelio, stypsančio ant medinio namelio. Nostalgiškas Lietuvos periferijos kasdienybės vaizdas atskleidžia natūralų, nepagražintą bendrabūvį, kuriame šuo yra lygiavertis dėmuo ir būties nuostabumo fragmentas.

Šuo kaip pasakojimo herojus

Fotografijose šunys nepozuoja, jie tiesiog būna. Lygiai taip pat fotografai nesiverčia per galvą jų įamžinti – šunų žaismingumas ir gyvybinga energija savaime patraukia objektyvo dėmesį. Kadruose jie atsiranda netikėtai: prabėgdami, ilsėdamiesi, stebėdami žmogų ar pasaulį aplink. Fotografai pagauna tas lemtingas akimirkas, kai šuns žvilgsnis, laikysena ar judesys prabyla pats už save.

Stebint parodą, žvilgsnį pagauna šuns kailiu slenkanti šviesa, tam tikram keturkojui būdinga gestikuliacija – švelnus galvos nulenkimas, miklios letenos – arba šmaikščios, nekaltos kultūrinės imitacijos. Pavyzdžiui, G. Skaraitienės kadre šuns judesys, šešėlis ir forma tarsi atkartoja Giacomo Ballos paveikslą „Šuns su pasaitėliu dinamizmas“. Atrodo, kad pats gyvenimas trumpam cituoja modernizmą meno kalba – tik klausimas, ar keturkojis veiksmo personažas tai nujaučia.

Parodoje šuo atsiskleidžia kaip pasakojimo herojus. Viename kadre gyvūnas vaizduojamas sergintis upės krantą ir savo įkyliu žvilgsniu sujungiantis Vilniaus istorijos gelmes ir laikinos šiuolaikybės tėkmę. Kitame kadre grėsminga lojančio šuns figūra primena baisųjį Cerberį, saugantį pomirtinio pasaulio vartus. Šuo mene yra ne tik gyvūnas, bet ir metafora – nebylus simbolis, jungiantis laiką, vietą ir kultūrą.  Dėl to, istorijoje ir mitologijoje šunys pasireiškia kaip savarankiški veikėjai: Egipte – Anubis, Indijoje – Sarama, kurie saugo pasaulio tvarką bei įkūnija intuityvų žinojimą.

Keturkojų vidinis pasaulis fotografijoje

Fotografijose įamžinamas ir šuns pasaulis: tylūs kontempliacijos momentai, prigimtinis smalsumas ar emocionalios reakcijos į supančią aplinką. Kartais šuo vaizduojamas mėgdžiojantis žmogų, įsiliejantis į supantį kontekstą, o kartais – jį ardantis savo nekaltu žvilgsniu, neproporcingumu ar nesugebėjimu paklusti žmogaus etinėms taisyklėms. Tačiau šios gyvūnų savybės – autentiškumas ir nuoširdumas – pašaliniams sukelia šiltus jausmus, šypseną ir lengvumo pojūtį. Kasdienybėje, kupinoje atsakomybių, terminų ir mokesčių, žmogus neretai užmiršta tą tyrą laimę, kuri šuniui yra neatskiriama būties dalis.

Paroda „Au!“ kviečia žiūrovą prisiminti žmogaus ištikimą draugą, sustoti ties nepažįstamo gyvūno žvilgsniu, susimąstyti ir nusišypsoti.

Teksto autorė dailėtyrininkė Karolina Kupstaitė