Skulptoriai Vita ir Aurimas Lemežiai naujoje parodoje sako „Laiko turim daug“

Kovo 3 d. 19 val. AP galerijoje atidaroma Vitos ir Aurimo Lemežių skulptūros paroda „Laiko turim daug“.

„Laiko turim daug – teiginys, kuris vienu metu yra ir tiesa, ir saviapgaulė. Taip sakome, kai norime atitolinti tai, kas neišvengiama. Tarsi pati pabaiga priklausytų nuo mūsų sprendimo ją pripažinti. Kūryboje nutinka tie nerealūs momentai, kai laikas dingsta ir nebesiskaičiuoja. Kuriam laikui nustoji kvėpuoti, o tai supranti tik išniręs. Tie momentai turi kitą laiko tankį – viena minutė tampa begaline. Parodą pavadinome „Laiko turim daug“, nes skulptūra, būdama statiška, žiūrovo ir kūrėjo patirtyje tampa tarsi laiko inkaru.  Skulptūra taip pat reikalauja laiko tiesiogine prasme. Bronzai ir akmeniui reikia kantrybės. Forma juose atsiranda tik per laiką – per daugybę prisilietimų, kūrimo ir griovimo seką,“ – apie parodos idėją pasakoja autoriai Vita ir Aurimas Lemežiai.

Laikas kaip paveldima substancija

Šeiminio dueto Vitos ir Aurimo Lemežių dialogas šioje parodoje išsiskleidžia kaip bendras apmąstymas apie tai, ar iš tiesų turime daug laiko ir ką tai gali reikšti. Šis klausimas peržengia individualios patirties ribas ir paliečia istorinį laiką – tai, kas kaupiasi per paveldimas tradicijas, karta iš kartos.

Vienas žmogus istorijoje turi labai ribotą, trapią laiko atkarpą. Tačiau laikas, vertingai ir kūrybingai išnaudotas, neišnyksta. Jis nusėda medžiagoje, formoje ar simbolyje, ir tampa kultūriniu paveldu. Šimtmečiais žmonės kuria, stato, lipdo, lieja, raižo, o šis nenutrūkstamas kūrybos vyksmas liudija, kad nei laikas, nei inspiracija neišsenka.

Lemežių kūryba leidžia manyti, kad žmogus, net būdamas mirtingu, dalyvauja tęstiniame kultūrinės dirvos kultivavime. Per medžiagą, per formą, per rankų darbą jis prisideda prie bendro laiko audinio.

Todėl „Laiko turim daug“ galima suvokti ne tik kaip asmeninį menininkų teiginį, bet ir kaip kolektyvinę mantrą. Galbūt laiko neturime daug kaip pavieniai žmonės, tačiau kaip kurianti bendruomenė – jo turime begalybę.

Akmens atmintis ir bronzos sapnai Vitos Lemežienės skulptūroje

V. Lemežienės kūryboje svarbi medžiagų sandūra: bronza derinama su lauko akmenimis, rastais gyvūnais kaulais ar kitais natūraliais objektais.

Akmuo, kaip geologinio laiko liudininkas, tampa pagrindu, ant kurio išauga bronzinės istorijos. Animuotos chimeros rėplioja archainius laikus menančiais akmenimis ir kuria fantastinius, erdvėlaikį iškreipiančius scenarijus. Susiraukusi, raguota moteris čia tituluojama grožio ikona – torto vyšnia. Sraigė su gargolos veidu lydosi prieš žiūrovo akis. O išsipūtęs smalos kamuolys su šuns galva ir žmogaus rankomis, tarsi aktorius dramoje, ekspresyviai kvestionuoja pačią būtį.

Daugelyje darbų pasirodančios chimerinės būtybės neturi aiškių biografijų, tačiau turi mitologinį tankį. Kartais jos atrodo išdidžios, agresyvios, o kartais – pažeidžiamos ir išgyvenančios metamorfozę. Jų kūnai deformuoti, sluoksniuoti, tarsi sudaryti iš skirtingų būsenų. Paviršiai – kruopščiai išdirbti, su gausybe smulkių detalių –  verčia suvokti, kad forma atsirado per daugybę prisilietimų, per intuityvų lipdymo, šlifavimo, liejimo procesą. Konstrukcinio suvokimo ir dekoratyvinio tikslumo susikirtime atsiskleidžia ir menininkės juvelyrinis išsilavinimas – preciziškas santykis su detale, formos logika bei medžiagų svorio ir balanso pajauta.

Vitos darbai nereikalauja vienareikšmio paaiškinimo. Žiūrovas čia susiduria su tuo, kas nėra iki galo racionalu ar paaiškinama. Ši kūryba liudija, kad forma gali būti ir pasakojimas, ir klausimas, o laikas – ne tik tema, bet ir būtina sąlyga jam išgirsti.

Pirmapradės formos Aurimo Lemežio kūryboje

Aurimo Lemežio skulptūrose laikas suvokiamas kaip pirmapradė būsena – dar iki simbolio ar istorijos. Per kūrybinį procesą jis ieško archajiškų ir archetipinių formų, atpažįstamų dar prieš joms tampant ženklais.

„Tai formos, susiformavusios per laiką ir per kartų kartas, patirtis, nepriklausomos nuo stilių kaitos. Į jas žiūrint būna aišku, kad taip viskas ir turi būti “, – teigia A. Lemežis.

Šios skulptūros pabrėžia organišką augimą ir metamorfozinę įtampą. Natūralūs ragų ar akmens siluetai papildomi žmogaus intervencija, o jų istorijos prasitęsiamos dabartyje. A. Lemežiui forma ir vizija pildosi darbo eigoje, reaguojant į medžiagą. Menininkui svarbiau būsena nei ženklas: patirtys, peržengiančios laiką ir kultūrą, atpažįstamos jausmu, o ne protu.

Skulptūrinė kompozicija „Išžargos“, sukurta iš akmens, rago ir geležies, instinktyviai sužadina stabilumo ir prigimtinės galios pojūtį. Šį įspūdį kuria pati kūrinio struktūra: sunkus akmens masyvas remiasi į tvirtas, ragines atramas. Forma primena ir žinduolio dantį, ir kelmą su šaknimis. Šios asociacijos kreipia mintį į tai, ką suvokiame kaip savo „šaknis“ – moralines vertybes, paveldėtas tradicijas, tapatybės pagrindą. Tačiau kartu kyla klausimas, kas nutinka tuomet, kai šios „šaknys“ išraunamos iš joms įprastos terpės ir pašalinamos iš natūralios aplinkos.

Kitoje skulptūroje „Išvarža“ matomi du ragai, sujungti bronziniu dariniu. Jų grakštūs linkiai primena augimo kryptį – gyvybės geometriją, kuri gamtoje kartojasi sraigės kiaute, augalo ūglyje bei vandens sūkuryje. Ragai čia iliustruoja natūroje besikartojančios spiralės segmentus, o akmuo yra jos ašis ir svorio centras. Tai forma, kurioje susitinka instinktas ir tvarka. Tai laukinė prigimtis ir kosminė schema, tarsi visatos užraktas, trumpam švystelėjęs sapne.

Vita Lemežienė (g. 1978, Klaipėda) – skulptorė ir juvelyrė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. 1996–2000 m. Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje įgijo juvelyrės specialybę, o 2000–2004 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros bakalauro studijas. Aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje. Pastaraisiais metais jos darbai pristatyti Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, GODO galerijoje, V. Martikonio galerijoje, Vilniaus muziejuje, LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Užutrakio dvare ir kt. Menininkė yra surengusi personalinę parodą „Skulptūros ir piešiniai“ Klaipėdos dailės parodų rūmuose (2004 m.). Kūriniai eksponuoti užsienyje – 2010 m. tarptautinėje parodoje „Baltų menas“ Valstybiniame archeologijos muziejuje Varšuvoje.

Aurimas Lemežis (g. 1980) – skulptorius. 1998–2002 m. Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyriuje baigė skulptūros bakalauro studijas.

Menininkas aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje. Jo kūriniai pristatyti Žemaičių dailės muziejuje (2024), V. Martikonio galerijoje-muziejuje (2023), Trakų Vokės dvaro sodyboje (2023), Baltijos gintaro meno centre (2012), Taikomosios dailės muziejuje (2010) ir kt. 2010 m. dalyvavo tarptautinėje parodoje „Baltų menas“ Valstybiniame archeologijos muziejuje Varšuvoje. A. Lemežis yra menininkų grupės „Lietis“ narys, su kuria surengė ne vieną skulptūros ir juvelyrikos parodą.

Teksto autorė – Karolina Kupstaitė

Paroda veiks nuo kovo 3 d. iki balandžio 5 d.