10 žvilgsnių į skulptūrą jungtinėje fotografijos parodoje „Viena krantinėje“

Sausio 5 d. atidaroma fotografijų paroda „Viena krantinėje“, skirta vienam atpažįstamiausių ir tuo pačiu prieštaringiausiai vertinamų Vilniaus meno objektų – Vlado Urbanavičiaus skulptūrai „Krantinės arka“. Ši skulptūra Neries krantinėje tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų jau daugiau nei dešimtmetį kelia diskusijas, emocijas ir kontraversiškas reakcijas miesto gyventojų, kritikų bei praeivių tarpe. Paroda kviečia pažvelgti ne į „vamzdį“, bet į archajišką formą, vietos istoriją, urbanistinę erdvę bei estetinį dialogą, kurį šis objektas inicijuoja.

Laiko ženklai ir formos tęstinumas

Parodoje „Krantinės arką“ per fotografinę prizmę interpretuoja 10 menininkų: Alis Balbierius, Ramūnas Danisevičius, Inga Dinga, Ieva Gailė, Darius Jurevičius, Matas Laužadis, Sigitas Parulskis, Tania Serket, Tomas Terekas, Algis Velička.

Skulptūrinis objektas įamžinamas besikeičiančiame kontekste – besimaudantis ryto saulės spinduliuose, rymantis šaltą žiemos vakarą, išbertas ochrinėmis rūdimis bei padengtas grafičių tatuiruotėmis. Smulkūs atmosferiniai ar paviršutiniai pakitimai nurodo tekantį laiką, tačiau tvirtas arkos siluetas primena, kad visuomenės pagrindas – tiek architektūrinis, tiek idėjinis – nėra trapus ar momentinis. Jis kinta lėtai ir išlieka atpažįstamas net tuomet, kai aplink jį keičiasi politinės sistemos, estetiniai standartai ar kolektyvinės nuotaikos. Fotografijos nėra tik dokumentacijos priemonė – tai kūrybinės interpretacijos, jungiančios objektą su jo socialine, istorine ir estetine aplinka.

Ši skulptūra – kartais pastebima, kartais ignoruojama ar net piktinanti – fotografijos parodoje tampa sąmoningo žiūrėjimo objektu, leidžia sustabdyti akimirką ir išryškinti santykį tarp objekto formos ir jo aplinkos. Fotografų pasirinkti rakursai ir momentai atskleidžia „Krantinės arką“ kaip vizualų ženklą – savotišką šiuolaikinio Vilniaus herbą.

Konfliktas kaip viešojo meno sąlyga

Nuo pat pastatymo 2009 m. „Krantinės arka“ sulaukė aršios kritikos. Daugeliui vilniečių ir miesto svečių ji yra tiesiog „vamzdis“ – terminas, kuris įsitvirtino kasdieniame žargone, iškreipdamas objekto estetines ambicijas. Iki šiol „vamzdžio“ industrinis įvaizdis ir brutali faktūra vieniems kelia nenumaldomą pyktį, kitiems – gniaužiantį žavesį.

Šis įvietintos skulptūros pavyzdys atliepia supančią aplinką. Jos kontūras elegantiškai jungia Neries krantinę su Vilniaus miestu, o kiekvienas žvilgsnio rakursas siūlo skirtingą skulptūros patyrimą. Žvelgiant iš vienos pusės, arka imituoja Gedimino kalno šlaitą, iš kitos – barokinius Šv. Rapolo bažnyčios vingius, simboliškai sujungdama materialius ir mitologinius Vilniaus sluoksnius.

Skulptūros medžiagiškumas tiesiogiai susieja ją ir su regionine istorija. Arka sukonstruota iš dujų vamzdžių, kadaise buvusių sovietinio „Družba“ dujotiekio dalimi. Meno formoje neutralizuojama vamzdžio utilitarinė paskirtis, o objektas tampa savireflektuojančia liekana, kuri komentuoja šiuolaikinio miesto infrastruktūrą, priklausomybes ir politinius ryšius.

Menininkas Vladas Urbanavičius pats yra teigęs, kad sulaukta kritika jam buvo „dovana“ – tai reiškia, jog kūrinys gyvuoja viešojoje erdvėje ir provokuoja diskusijas. Šiuolaikinio meno paskirtis nėra maloninti akį ar primesti universalų grožio standartą, bet kelti klausimus ir atverti kelią konfliktuojančioms interpretacijoms.

Energetinės linijos ir miesto mitai

Parodoje „Viena krantinėje“ pristatomos fotografijos parodo, kaip skirtingi autoriai konfigūruoja žiūrovo žvilgsnį ne tik į patį objektą, bet ir į jo santykį su erdve, šviesa, laiku bei miesto atmosfera. Keičiantis rakursams, kinta ir „Krantinės arkos“ kūnas: kartais jis monumentalus, retkarčiais beveik ištirpstantis aplinkoje, o gal kam nors netikėtai artimas ar intymus. Ši įvairovė kuria prasmių sluoksnius ir leidžia gimti savitai mitologijai, kurioje skulptūra tampa aktyvia miesto pasakojimo dalyve.

A. Veličkos ar I. Gailės fotografijose arka išsiriečia tarsi slibino kaklas, išnyrantis iš Neries ir saugantis perėjimą tarp skirtingų pasaulių. T. Tereko ir I. Dingos darbuose krantinės sergėtojas išskaidomas ir perkonstruojamas – koliažuose atsiveria daugiaveidis arkos alter ego, fragmentiškas, bet tuo pačiu begalinis. R. Danisevičiaus bei S. Parulskio pasirinkti rakursai ir mastelis verčia apmąstyti arką kaip energetinės linijos atkarpą, iškilusią į paviršių – tarsi vieną iš nematomų miesto nervų, kuriuos savo kūrinyje „Žemės galia“ braižė Artūras Raila. Taip fotografai žaidžia su arkos forma, atrakindami begalybę interpretacijos galimybių.

Viešojo meno perspektyvos Vilniuje

„Krantinės arka“ šiandien yra aprūdijęs vamzdis, tapęs skulptūra ir atviro diskurso tašku. Ši paroda – kvietimas dar kartą pažvelgti į Vilniaus viešąją erdvę ir jos meno objektus ne per „gražu–negražu“ sąvokas, bet per interpretacijos, istorijos ir įvietinto meno kriterijų prizmes.

„Parodos pavadinimas „Viena krantinėje“ pabrėžia skulptūros vienišumą miesto urbanistinėje tankmėje, bet tuo pačiu suteikia jai dominavimo aspektą būtent šioje krantinės vietoje. Vienišumas ir dominavimas yra įdomi paralelė, kviečianti turėti nuomonę, kintančią žiūrą į objektą, kurio nepastebėti tiesiog yra neįmanoma jau šešiolika metų. Šia paroda pasvarstysime, ar pasikeitė krantinės arkos įsivietinimas mieste, prie upės“, – sako parodos kuratorė Vilma Jankienė.

Teksto autorė – Karolina Kupstaitė