Fotomenininkas Alis Balbierius: „Vertikalios panoramos man kažkuo asocijuojasi su išvyniotu kaligrafijos ritinėliu“

AP galerijoje rugsėjo 2 dieną, antradienį, 19 val. vyks poeto, eseisto ir fotomenininko Alio Balbieriaus parodos „Rūko medžiai“ atidarymas. Paroda eksponuojama iki rugsėjo 14 dienos.

Autorių apie fotografijos ypatumus kalbina galerininkė Vilma Jankienė.

Ali, paroda „Rūko medžiai“ tėra mažut maža Tavo kūrybos dalis. Esame išlepinti įspūdingų Tavo vaizdų skraidančio drono akimis, kai žvilgsnis nutolsta nuo žemės ir tada mūsų smalsumas labiau paerzinamas, nes tai, kas yra gerai matoma, kasdieniškai arti, mus domina nebe taip stipriai. Rūko medžiai mus grąžina į žemę. Iš pirmo žvilgsnio galėtum pamanyti, kad visa serija fotografuota  vienoje vietoje, prie tos pačios upės, tik skirtingais metų laikais. Bet panašu, kad vieta šiame cikle yra ne pati svarbiausia, ar taip ir yra?

Taip, vieta nėra svarbiausia. Iš tiesų fotografuota vos keliose vietose, nes geras visom prasmėm rūkas nėra dažnas svečias – turi būti ypatingas rūkas, jo tirštumas, regėjimo atstumas, prasimušanti, bet ne per daug, šviesa... Pats net nežinau, kur šių fotografijų esmė, „cinkas“: medžiai tame rūke, jų formos turi kažkokį mitologinį, mistinį atspalvį. Ir dar – tas vertikalios panoramos formatas man kažkuo asocijuosi su Rytais – lyg būtų išvyniotas japono ar kino kaligrafijos ritinėlis...

Rūką fotografuoju jau daug metų, daugiausia Vilniuje ir Biržuose. Jį ne taip paprasta sugauti. Pavyzdžiui, kai gyvenau Verkių parke, pamatęs ryte „reikalingą“ rūką lėkdavau į Vilniaus centrą, bet kol nuvažiuodavau, jis dingdavo.

Jei gerai išžiūrėčiau savo analoginį ir skaitmeninį archyvą, manau, rastųsi visai nemaža serija „Rūkas provincijose“. Daug fotografų yra rūko apologetai – Vilniuje dabar siautėja rūko meistras Virgilijus Usinavičius, daug rūko fotografavo Stasys Žvirgždas, Aleksandras Ostašenkovas, man įstrigę Vytauto Pletkaus „Tiltai“ ir, žinoma, neprilygstami tonuoti Remigijaus Treigio rūkai.

Esi rašytojas, poetas, išleidęs jau beveik dvi dešimtis knygų. Tavo analoginės fotografijos archyvas yra toks pat intensyvus, o praeinantis laikas nieko jame nesunaikina, atvirkščiai, paryškina įvairius pokyčius, netgi madas ir tendencijas, leidžia ir į fotografiją pažvelgti retrospektyviau, platesniu kampu. Ar fotografuodavai visada vienodu tempu, ar darydavai pertraukas? Kiek vaizdinė kūryba yra susijusi su Tavo – poeto prigimtimi?

Jei atvirai, fotografijos aistra, regis, didesnė negu rašymo. Manau, kad daugiau dėmesio, jėgų ir laiko skyriau vaizdų medžioklei negu literatūrai – ypač per kelis paskutinius dešimtmečius.

Archyvas šioks toks yra, nei jis mažas, nei didelis, tačiau juostų archyvas yra lėtai įveikiama problema, nes po 20–30 metų jau negali atsiminti, kas kaip kur, nors šiokią tokią tvarką dariau, dauguma juostų tvarkingai sudėta kaip reikia į įmautes. Po truputėlį žiūrinėju, skenuoju, viešinu. Tas viešinimas kartais užkabina, pavyzdžiui, ši paroda rados tik dėlto, kad Tu pamatei tas nuotraukas veidaknygėje ir pasiūlei surengt parodą AP galerijoje. Tai, kas nufotografuota seniai, kartais iš tiesų gerėja, o kai kas tampa beviltiškais bandymais, eksperimentais.

Apie tempą – kai tik įmanoma, stengdavausi ir stengiuosi fotografuoti, nors daug kas priklauso nuo gamtos. Arba, visi žino, – kartais yra gerai gera šviesa, kartais – bloga. Pavyzdžiui, kalbant apie drono fotografijas, tai man neįdomiausias laikas yra vasara. Nors „dronuoju“ jau 7 metus, pačiam keista, kad nesu surengęs dar jokios parodos.

Kiek fotografija susijusi su literatūrine mano kūryba? Be abejo, susijusi, nes esu, jau ne kartą sakiau, abiejose srityse sumautas estetas... Kartais labai nenoriu juo būti.

Esu ir savotiškas eklektikas – iškart fotografuoju, tęsiu daug serijų, ciklų. Kartais net pikta, kad nesugebu surast, išlaikyt kokį nors stilių, vientisumą – tai, matyt, neduota.

Grįžkime prie Tavo panoraminių peizažų, kuriuos matome „Rūko medžių“ parodoje. Kokie apmąstymai ir idėjos skatino ir įkvėpė bastytis po gilius pusnynus ar vasaros rasas pasikalbėjimams su medžiais? Kokiomis mintimis pasipildo šios dienos Tavo paties žiūra, kai gailime ar negailime kertamų medžių ir panašiai.

Medis savaime yra pasaulio medis, kosmosas, Igdrasilas, gyvybės forma kaip ir mes... Kai fotografuoji, pirmiausia ieškai gero kadro, o visa kita jau yra pasąmonėje – visos aliuzijos, kontekstai, prasmės, patirtys, apsiskaitymas. Nesiplėsiu čia ekologijos, gamtosaugos (deja, šis svarbus ir prasmingas žodis jau užmirštamas) tema – pusę gyvenimo tais dalykais užsiiminėjau, tad būtų labai ilga, skaudi kalba.

Ar objektyvu išsaugotus vaizdus koreguoji, kadruoji, filtruoji? Papasakok plačiau, kokiomis kameromis fotografuodavai anuomet ir dabar, kas Tave techniškai domina vaizdų kūrimo prigimtyje, kokia patirtis labiausiai vertinga.

Analoginėje fotografijoje stengiuosi parinkti tokius kadrus, kurių nereikėtų kadruoti – paprastai juos skenuoju taip, kad juodi krašteliai žymėtų, jog kadras pilnas. Šioje parodoje taip ir yra. Kitas dalykas: po skenavimo dažnai tenka vaizdus pravalyti (nebraižau specialiai kaip Tomas Terekas ar klasikas Remigijus Treigys); pagaliau, kai ką seniau esu fotografavęs spalvota juosta, tad tenka paversti nuotraukas nespalvotomis.Visi „Rūko medžiai“ yra fotografuoti panoraminiu fotoaparatu „Horizon S3 Pro“, kuris kadaise atkeliavo pas mane iš Čikagos.

Apie techniką? Tai skaudi tema žmonėms, kuriems pusę gyvenimo normali fototechnika buvo neprieinama. Pirmas aparatas buvo 72 kadrų sovietinė „Čaika“, vėliau „Zenit“. Pirmus kadrus nuspaudžiau, regis, 1973 metais.Laisvaisiais laikais daug metų buvau ištikimas nikonistas (skaitmuo ir juosta), vėliau šalia radosi pro klasės telefonai „Huawei“ ir „Samsung“, o neseniai įsigijau ir pirmą sisteminę „Fujifilm“ kamerą. Dronas nuo 2019 metų – „DJI Mavic 2 Pro“, nors jau norėtųsi mandresnio modelio. Skaitmeninius vaizdus koreguoju, gerinu ar bloginu, labai įvairiai. Dabar po ilgokos pertraukos mano dviejuose fotoaparatuose vėl atsirado nespalvotos juostos. Juostos ilgesys niekur neišnyko.

Nuotr. Ramūno Danisavičiaus

Alis Balbierius gimė 1954 m. spalio 1 d. Biržų krašte. Studijavo biologiją, dirbo gamtotyros ir gamtosaugos (T.Ivanausko zoologijos muziejus, Gamtos apsaugos komitetas) bei žurnalisto darbus įvairiuose respublikiniuose dienraščiuose ir savaitraščiuose („Literatūra ir menas“, „Gimtasis kraštas“, „Vilniaus tribūna“ ir kt. ). Nuo 1997 metų yra laisvas rašytojas ir fotografas, Lietuvos rašytojų (nuo 1990 m.) ir Lietuvos fotomenininkų (nuo 1994 m.) sąjungų narys. Išleido 17 poezijos, eseistikos ir ekologinės tematikos knygų, fotografijų albumą „Biržai: kraštas ir miestas“, parodų katalogą „Jono Meko žemė.“ Kaip fotografas yra surengęs apie 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautiniuose pleneruose ir grupinėse parodose. Yra pelnęs literatūrinių premijų – Maironio (Poezijos pavasario), Zigmo Gėlės, Antano Miškinio, Antano Baranausko, Šarūno Šimulyno ir kt.