AP galerijoje dviem mėnesiams atsiveria trylikos klaipėdiečių menininkų paroda „Magistralė A1“

Per šalį besidriekianti magistralė A1 tampa kūrybiniu tiltu: ja klaipėdiečių darbai atkeliauja į sostinės meno širdį – bohemišką Užupio respubliką. Parodos kuratorės Vilma Jankienė (Vilnius) ir Birutė Skaisgirienė (Klaipėda) sumanė, jog ši paroda turės ir būtinąjį tęsinį. Jungtinės klaipėdiečių menininkų parodos sostinėje numatytos ir 2026 bei 2027 metais.

„Lietuva  Klaipėdą savo glėbyje laiko tik 100 metų. Tai tik maža atkarpėlė seniausio Lietuvos miesto Mėmelio, amžiumi pranokstančio net Vilnių, gyvavimo istorijoje. Šimtmečio nepakanka Klaipėdos krašto kūrybinei integracijai  į socialinį ir kultūrinį Lietuvos audinį. Manau, kad menas ir kultūra yra geriausi ambasadoriai, atliekantys šią misiją. Jungtinė klaipėdiečių menininkų paroda tebūnie dar viena svarbi arterija, jungianti du reikšmingus Lietuvos miestus. Kultūroje nėra ir neturi būti periferijos. Parodos, vykstančios sostinėje, gali tapti reiškiniu, padedančiu tai suvokti“, – sako parodos kuratorė, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė B. Skaisgirienė.

Tai pirmoji klaipėdiečių jungtinė paroda AP galerijoje. Parodoje savo kūrybą pristato menininkai: grafikai Anatolijus Klemencovas, Žaneta Jasaitytė-Bessonova, Inga Šmitienė, Toma Šlimaitė, tapytojai Eglė Degutis, Rytas Jurgelis, Tomas Kiauka, Romas Klimavičius, Rytis Martinionis, Liudvikas Natalevičius, skulptoriai Aurimas Anusas, Alfonsas Lekavičius, Artūras Tamašauskas. Jų kūryba susitinka judrioje mentalinėje ir fizinėje magistralėje iš įvairiais laikotarpiais sukurtų kūrinių ir kalba mums, žiūrovams apie tai, kas kiekvienam žmogui artima: apie santykius ir jausmus, gamtą ir miestą, istoriją ir identitetą. 

Pasivaikščiojimas vidinio pasaulio papėdėmis

Antolijaus Klemencovo kūriniai iš ciklo „Jausmų kaligrafija“ – tarsi aktyvios seisminės zonos; žmogiškasis ego liejasi ant popieriaus jausmų dėmėmis ir gyslomis, kartais nuoširdžiomis, kartais apgaulingomis formomis. Grafikos elementais menininkas konstruoja savitą marionečių spektaklį, kuriame chimeriniai personažai improvizuoja žaidimą „žmonėmis“. A. Klemencovo kaligrafiniai pasauliai kupini paradoksų, ironijos ir mažųjų tragizmų. Santūriu, pritemdytu koloritu menininkas sąmoningai atsisako materialaus pasaulio ekstravagancijos, tikslingai perteikdamas gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos santykį, bet tuo pačiu ir jų poliariškumą.

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos monotipijos – tai spalvingos jausmų dėlionės. Žmogaus emocijos, mintys ir charakterio bruožai įgauna ryškių spalvinių dėmių pavidalą – jos viena kitą dengia, lyg žaistų ir konkuruotų dėl dėmesio. Iš šių spalvų susidūrimų išnyra dariniai, kuriuose telpa ir pereinamos būsenos – klaidingi impulsai ir keblūs pasirinkimai. Taip atskleidžiamas žmogus, kuris gal ir klysta, bet vis tiek juda pirmyn. Menininkė kviečia žvelgti į kasdienybę kaip į jausmų kaleidoskopą ir leistis į gyvenimo žaidimą, nusimetant santūrumo kailinius.

Ingos Šmitienės grafikos darbai stebina painiomis figūratyvo abstrakcijomis. Anatominiai ir konstruktyvūs motyvai susipina į nuolatinį veiksmą, kuriame kryptinga energija susiduria su pasipriešinimu. Žvilgsnio periferijoje šmėžuoja Klaipėdos elementų iliuzijos – žuvėdros galva, jūrinės virvės, vandenį dengiantis rūkas – iš kurių formuojasi veržlus, žmogaus kūną primenantis darinys. „Klaipėdos feromonai“ nurodo į nesuvaldomą tarpusavio priklausomybę tarp žmogaus ir jo aplinkos: miesto sūrus ekstraktas įsigeria į žmogaus odą ir valdo jo identitetą, o žmogus savo ruožtu toliau puoselėja mylimą miestą. Šis santykis tampa neišvengiama žmogiškos patirties dalimi. I. Šmitienė meistriškai kadruoja vidinių pokyčių procesus, kuriuos paverčia emocijų ir judesio koliažais, taip atskleisdama, kaip išorinė aplinka nuolat perkuria žmogaus vidinį pasaulį.

Abstrakcijos stotelė paremta intelektualiniais apmąstymais

Ryto Jurgelio potėpių geometrijoje slypi abstraktūs spalvos, nuotaikų ir būsenų labirintai. Gyvendamas gamtos apsuptyje, jis semiasi įkvėpimo iš šios organinės mūzos, modernistiškai interpretuodamas jos formas ir motyvus savo kūryboje. Mentele lipdomi potėpiai formuoja tarsi geologinius žemėlapius, kurių paviršiuje įrašomi žmonijos pėdsakai. Eseistas Rolandas Rastauskas yra teigęs, kad Jurgelis savo drobėse kuria „dvasios sodybėles“, tarsi mažus vidinių kraštovaizdžių prieglobsčius. Paveiksluose atsiveria neribotos kontempliacijos plotmės, kurios užpildomos meditatyviais raštais – tradicinius audinius primenančiomis abstrakcijomis.

Eglė Degutis šviesa ir šešėliu modeliuoja dangaus architektūrą. Filosofas ir menininkas, vienas iš parodos dalyvių Tomas Kiauka yra taikliai pavadinęs jos kūrinį „Švytėjimas“ sėkmingai suabstrahuotu baroku. E. Degutis paveikslų faktūrose slypi banguojančios linijos, primenančios bažnyčių fasadus, o švelnūs potėpiai ir dulksnos efektai perteikia efemerišką šviesą, krintančią iš aukštybių. Bekeliaujant magistrale svarbu sustoti, pakelti galvą ir pažvelgti į dangų – būtent šį poreikį menininkės kūryba čia ir įkūnija.

Romo Klimavičiaus diptikas – ne tik abstrakcija, bet ir dramaturginis žaidimas. Po ekspresyvia, plačia ir sodriai ištapyta, apjungiančia abu paveikslus linija slypi stalčiukų avilys. Jų rankenėlės viliojančiai prašosi patraukiamos, tačiau stalčiukai neatsidaro, o tai tik dar labiau budina smalsumą. R. Klimavičiaus kūryba – tarsi šešėlių teatro scena, kurioje atsiskleidžia žemiški siužetai ir dionisiškas žmogaus pradas, linkęs į apgaules, niekšybes ir paradoksalumą. Menininkas yra įvaldęs tapybos, grafikos, skulptūros bei scenovaizdžio dizaino technikas bei domisi pasaulietine kultūra, juntama Rytų estetikos įtaka, jo kūryba pasižymi tarpdiscipliniškumu, o darbai yra paremti intelektualiais apmąstymais.

Horizontai ir gelmės – peizažo įvairovė

Tomo Kiaukos tapyba sukelia pojūčius, lyg pėdos būtų panardinamos į smėlį vėsų vasaros rytą. Šaltais tonais abstrahuotas jūros horizontas gan paradoksaliai sukelia šiltus jausmus: ramybę, pilnatvę ir patogią vienatvę. Filosofinės mintys apsigyvena tarp stambių potėpių ir skatina žiūrovą nerti į kontempliacijos bangas. Iš stimuliuojančios, vartotojiškos kasdienybės peržengiant į peizažus žiūrovą pasitinka šaltas, kraują stingdantis frontas, kuris netrukus suminkštėja, ištirpsta, o galiausiai atpalaiduoja kiekvieną kūno ląstelę. Peizažuose horizontaliomis tarsi ištirpstančiomis linijomis brėžiama neapčiuopiama riba tarp materialios žemės ir sakralaus dangaus, atmetant visas žmogiškas pompastikas.

Ne tik pajūrio kraštovaizdžio neįsivaizduojame be miško. Tomos Šlimaitės grafika žiūrovą geografiškai transportuoja dar toliau ir giliau, į sengirių gelmes. Sengirė – nuolat atsinaujinanti, įvairaus amžiaus augalų ekosistema. Nors menininkės sukurta giria dvimačiame formate užbaigta, virpančios ir tikroviškai atkurtos detalės kuria įspūdį, kad čia viskas gimsta ir regeneruojasi stebėtojo akyse. Tomos darbai pasižymi subtiliu linijos išjautimu bei beveik fotografišku šviesos ir šešėlio valdymu. Iš tūkstančių neorganiniame stikle įrėžtų linijų raizgalynės atspaude ant popieriaus iškyla iliuminuotas miško peizažas, tarsi medžių ir krūmų tankmę vertų antgamtiška šviesa. Sausos adatos technika atliktuose darbuose pasireiškia autorės gebėjimas įžvelgti menkiausias detales ir gamtos – pirmapradės kūrėjos – galią, iš kurios kyla nesibaigiantis meninis impulsas.

Kelionės suvenyrai: daiktiškumas klaipėdiečių kūryboje

Ryčio Martikonio tapyba dirgina ryškiu koloritu, aštriais šešėliais ir daiktiškos realybės teatrališkumu. Dailėtyrininkas Vidas Poškus menininko darbus yra pavadinęs „sapnų ir būsenų paminklais“. Tai klaidžiojimai po pasąmonės palėpes, kur šimtmečiais kaupti ir užmiršti daiktai netikėtai ima kibti už kojų ir keistis prieš akis. R. Martikonis intuityviai žaidžia su spalva ir linija, lipdydamas naują realybę su savitomis taisyklėmis ir nelogiška logika.

Artūro Tamašausko steampunk stiliaus skulptūros kviečia į kelionę laiku – tiek atgal į Viktorijos epochą, tiek į futuristinį, postapokaliptinį pasaulį. Metalo apdirbimo technikomis menininkas perkuria vintažines detales į fantastinius objektus: pučiamasis instrumentas gali virsti povandeniniu gyviu, o peiliai ir motorolerio dalys – zoomorfiniu sraigtasparniu. A. Tamašausko skulptūros tai gyvų alchemijos  ekspermentų padariniai – ugnimi ir cheminiais procesais menininkas užburia vintažą ir prikelia jį antram gyvenimui, kaip realus Dr. Frankenšteinas.

Istorijos ir šiuolaikybės klodai

Alfonso Lekavičiaus skulptūros kalba apie šiuolaikybės ir istorijos disonansą. Tarsi dar virsmo būsenoje sustingdytos skulptūrinės formos stebina mefistofelišku žavesiu. Skulptūros lydosi ar šakojasi kaip karšta smala, kunkuliuojanti po visuomenės kauke. Per taktilinę formą menininkas komentuoja šiuolaikybės ligas, neteisdamas p(aciento)asaulio. A. Lekavičiaus kūryba kalba apie perteklinį informacijos ir paslaugų prieinamumą, žmogaus asocialumą bei išlepintą egoizmą. Menininko posthumanistinės skulptūros skatina atpažinti nužmogėjimo procesus ir  kviečia į juos reaguoti sąmoningu pasipriešinimu.

Aurimo Anuso skulptūros – ironiškai nefunkcionalūs daiktų miražai, primenantys kelio ženklus, perspėjančius keliautoją apie pavojus istorijos maršrutuose. Menininkas naudoja medieną, metalą, plytas ir kitas statybines medžiagas komentuodamas socialines, politines ir istorines problemas. Skulptūra „Gelbėjimo ratas“ kalba apie Rusijos propagandą – svarbią tiek istorijoje, tiek dabartyje; daiktas, simbolizuojantis pagalbą ir taiką, čia tampa politinės apgaulės įrankiu. Menininkas subtiliai tiria vienas kitą perdengiančius Klaipėdos istorijos klodus bei Prūsijos kultūros paveldą, o materialius laiko tekmės pėdsakus įterpia į kūrybinę praktiką. Kai kurie jo darbai, kaip „Batai“, yra sukurti iš juodojo laivų ąžuolo liekanų, kurios buvo rastos ant kranto. A. Anuso darbai skatina apmąstyti, kaip apčiuopiamas paveldas ir istoriniai įvykiai toliau formuoja mūsų kolektyvinį suvokimą.

Tapytojas Liudvikas Natalevičius savo paslaptingomis ir misteriškomis figūromis ant laisvai pakabintų drobių grąžina mus vėl prie prie žmonių, kad ir kokie jie ištirpstantys laike ir erdvėje bebūtų. Tas laikinumo pojūtis tiesiog tvyro... Taip susijungia A. Klemencovo marionetės su Liudviko užsimaskavusiomis būtybėmis, labai panašiomis į žmones. Gyvenimo teatras visada gyvas! 

„Šioje meno magistralėje, kuria pradedame intensyviai judėti Klaipėda-Vilnius-Klaipėda kryptimis, norėjosi pranešti apie naujas galimybes, pirma, klaipėdiečių menininkų kūrybos pristatymus sostinėje ir antra, AP galerijos filialo Klaipėdoje atidarymą jau netrukus. Norime pagyvinti pajūrio ir sostinės kultūros dialogą, sukurti netikėtų naujadarų (gal tradicijų), sulydyti šiandienos gyvenimo dirgiklius, atkreipti į juos dėmesį, aktualizuoti magistralės įvairialypes reikšmes. Šį kartą pajudinome tik dalį pajūrio menininkų kūrybos. Meno magistralė judės abiem kryptimis “, – sako parodos iniciatorė ir kuratorė Vilma Jankienė. 

Teksto autorė dailėtyrininkė Karolina Kupstaitė

Parodos atidarymo renginys – gruodžio 13 dieną 17 val.

Paroda bus eksponuojama iki vasario 1 dienos.