top of page
Ieškoti

AP galerija dalyvaus ArtVilnius'22




Šiais metais mus vėl galėsite sutikti tarptautinėje Art Vilniaus meno mugėje.

5.10 stende pamatysite keturis skirtingų disciplinų bei kartų autorius – tapytojus Ievą Skauronę, Tadą Tručilauską, šviesos meno kūrėją Karolį Vaivadą ir keramikę Mileną Pirštelienę. Nors jų raiška ir priemonės skirtingos, norėjome padaryti tam tikrą eksperimentą ir nubrėžus kelis raktažodžius susieti juos per sąlyginę fraktališkumo gamtoje temą bei kvadrato formatą.


Jau anksčiau visiems šiems autoriams buvo būdingas žmogaus ir gamtos susidūrimas peizažo žanre. Ievos Skauronės žmonių siluetai organiškai susiliedavo su geometrizuota, vitražiškai peršviečiama gamtine aplinka, kartais net virsdavo jos dalimi. Net kai Skauronės paveikslai tampa grynomis abstrakcijomis, į gamtines asociacijas žiūrovą nuveda ne tik „pareidoliški“ žiūrovo psichikos mechanizmai, bet ir menininkės vizualinė ritmikos, spalvos, linijų ir dėmių, šviesos studijų logika, potėpiams suteikta gamtinės esaties gyvybė.



Tado Tručilausko veikėjos – mergaitės, merginos, moterys, vaikai – vaizduojami triukšmingoje ir purvinus miestus bei jų grafičių-gatvės meno kultūrą primenančioje aplinkoje, tačiau už visų tų vizualinių, pertekliškus ir nereikšmingus sienų „tag‘us“ primenančių elementų dažnai slypėdavo nujaučiama gamta – vandenynai, jūros, ežerai, į kuriuos melancholiškai žvelgia ar šalia kurių stoviniuoja maudimukais apsirengusios veikėjos. Tai diktuodavo ne tik vizualinės detalės-nuorodos, bet ir žinojimas, kokias peizažines fotografijas autorius kartais apropriuodavo.



Karolio Vaivados šviesos paveikslai kartais tam tikrais elementais vizualiai siejasi su Dan Flavin, Mark Rothko, Rūtos Katiliūtės kūrybos tradicijomis, tačiau šie elementai vienu metu tarsi sinerguoja tarpusavyje, sukuriant savitą visumą, pažadinančią emocinę atmintį – jausmus, kuriuos patiriame, žvelgdami į gamtinius peizažus, dangaus skliautą ar nardydami vandens gelmėse. Šviesa ir spalvos kuria kintančios atmosferos pojūtį, manipuliuoja mūsų emocijomis. Kūrinių visuma sukuria paradoksą: žvelgiame į „negyvą“ technologijos ir inžinerijos produktą, primenantį mums potyrius būnant gyvame, gamtiniame pasaulyje, taip pat savyje slepiančioje fizikinius bei cheminius dėsnius.



Milenos Pirštelienės keramikoje dominuoja dramatiška peizažinė raiška su praeities ir dabarties simbolika, nerimastingai projektuojančią sapniškas pasaulio ateities vizijas. Jos atliepia ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir ekologines, karo baimes. Tarsi iš praeities mitų pasiskolinti elementai – raudoni, kruvini kalnai, raudoni horizontai, grėsmingų vandenynų ir jūrų platybės bei sūkuriai (gamta, sava didybe bei galia kelia nerimą) susiduria su šiuolaikinio žmogiško pasaulio atributais – dangoraižiais, kiemais, tilteliais, verčiančiais spėlioti ar žvelgiame į paskandintus miestus, ar tik į nerimastingą, siurrealų sapną.



Visi šie autoriai gavo užduotį šiek tiek pareflektuoti bei savo naujausiuose, ArtVilniui'22 ruošiamuose kūriniuose, neatsisakant savitos raiškos ir interpretacinės laisvės, pabandyti atspindėti gamtoje egzistuojančio dėsnio – fraktalo (arba abstrakčiau – savęs atkartojimo, būdingo fraktalams) – temą.


„Fraktalas – tai sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs arba identiški visumai arba kitiems fragmentams. Pagrindinė fraktalų bendra savybė yra panašumas į save, t. y. išdidinta maža geometrinės struktūros dalis atrodo identiška didesnei daliai. <..> Žodis kilęs iš lotyniško žodžio fractus, reiškiančio „suskaldytas, darytas iš dalių“ ir yra naudojamas tiek matematikoje, tiek ir įvardinant mus supančius reiškinius. Fraktalinės formos (chaotiškai besikartojančios formos, sudarančios tam tikrą tvarką) yra visur aplinkui mus – tai ir debesys, ir kalnagūbrių viršūnės, ir gėlių žiedlapiai, ir jūros bangos, ir medžių lapuose atsikartojanti paties medžio forma ir dar daug kitų.“

(Vitas Povilaitis)


Tarsi sugrįždami prie Aristotelio ir Platono gamtos bei estetikos diskurso, savo naujausia ekspozicija žiūrovus kviečiame apmąstyti paradoksalų žmonijos norą atsiskirti nuo gamtos, būnant neatsiejama jos dalimi ir savo esatimi, biologija, veiksmais, pojūčiais, kūryba kartojant/atspindint tuos pačius, gamtoje egzistuojančius dėsnius. Šioje ekspozicijoje tiesioginės gamtos gali net ir nebūti, tačiau jos dėsningumai virs vizualinėmis metaforomis – per savęs (fragmentų) atkartojimus, per formato atkartojimą, per šviesą ir spalvas, per veiksmų gyvenime dviprasmiškumą.


Susitikime mugėje 5.10 stende!


Tekstas - Kamilė Pirštelytė, AP galerija



Comments


bottom of page