Tomo Tereko fotografijos parodoje “Town is full of broken dreams” – nepagražinti realybės koliažai

Gegužės 6 dieną 19 val. sostinės AP galerijoje atidaroma fotomenininko Tomo Tereko paroda “Town is full of broken dreams”.

Šio keletą metų kuriamo ciklo ašimi tapo nuotaikingos mini istorijos, užfiksuotos pastabia fotografo akimi fokusuojant dėmesį į paprastus, nesugalvotus gatvės gyvenimo elementus. Nuotraukose nėra žmonių, kaip įprasta gatvės fotografijoje, bet net ir jiems nesant, palikti pėdsakai ir daiktai daug pasako apie jų buvimą. T. Terekas ypatingu rakursu stebi gyvenimą mieste per netikėtas, nesurežisuotas scenas ar detales, tai nėra reprezentacinis dokumentavimas, tai labiau panašu į vaizdines pastabas paraštėse. O tų vaizdinių pastabų gausa ir visuma atspindi ironišką ir absurdišką, bet optimizmo nestokojantį autorinį braižą.

Menininką prieš parodą apie kūrybą pakalbino galerininkė Vilma Jankienė.  

Fotografas Tomas Terekas. Mato Laužadžio nuotrauka.

Tomai, parodoje „Town is full of broken dreams“ pristatai fotografiją, kuri labai panaši į tavo koliažus, tik šį kartą – tai realybės fotokoliažai, kurių pars nekarpei ir neklijavai, o tiesiog juos pamatei jau „suklijuotus“ nuolat žmonių jaukiamoje tikrovėje. Nuo ko prasidėjo dūžtančių, sudužusių svajonių fiksavimas ir kada ėmei jungti tai į vientisą ciklą, kuris yra vis pildomas?

Pradžioje buvo žodis, tiksliau sakant – frazė. Prieš kelis metų brolis man atsiuntė nuotrauką, kurioje buvo sulaužyta lėlė gatvėje, su prierašu „Town is full of broken dreams“. Man taip patiko šita frazė, kad iškart išsisaugojau ją atminties matricoje. Pradėjau pastebėti gatvėse tuos „sudužusių svajonių“ fragmentus, bet iki vaizdų serijos dar daug laiko turėjo prabėgti. Fotografuodavau fotoaparatu, kol viena menininkė netyčia sulaužė mano „muilinę“, tada pradėjau tas svajones fiksuoti mobiliuoju telefonu. Mobiliografija buvo madingas žanras, tai norėjau ir aš būti madingu! Pradėjau skelbti socialiniuose tinkluose po vieną nuotrauką su prierašu TIFOBD, vėliau jau po kelias ir iš FB persikeliau į Instagramą. Tuo metu kūriau ir kitą seriją – „Work In Progress“, kurioje fotografuodavau statybų aikštelių banerius, tai teko daug vaikščioti, o daug vaikščiojant daug ir pamatai. Tik gerokai vėliau TIFOBD pradėjau traktuot kaip seriją, žmonės pradėjo siųsti savo pamatytas „sudužusias svajones“... Panašiu metu prasidėjo mano aktyvus koliažų laikotarpis. Neturėjau nei noro, nei jegų, nei laiko daryti kažkokius naujus fotografinius projektus (daug fotografuodavau įvairiausiomis pinhole kameromis, bet tai nebuvo kažkoks didesnis sumanymas), tai likau prie TIFOBD, nes abu užsiėmimai puikiai papildė viens kitą – dažnai eidavau į ilgus pasivaiščiojimus, nuo vieno „inkiliuko“ (viešos nemokamos bibliotekelės) iki kito, rinkdavau medžiagą koliažams, tuo pačiu ir fiksuodavau „svajones“. Gal kai kurios nuotraukos ir turi koliažiškumo, nes yra daug ir netikėtų segmentų, bet tai labiau atsitiktinumas nei sąmoningas ieškojimas. 

Nuotraukose įamžintos dūžtančios ar sudužę nepažįstamų tau žmonių svajonės ar tiesiog apleisti, yrantys daiktai, o kontekstas sutirštinamas, paryškinamas, padidinamas – ir tai nebūtinai liūdna drama, kartais ir komedija. Kokias žmonių nuotaikų ar net psichines būsenų tendencijas apibendrindamas pastebi?

Aš tiesiog stebiu ir fiksuojų tuos momentus, nesigilindamas, kas ir kodėl taip padarė. Kai pradedi gilintis, tada išnyksta visa magija. Tiesiog pasyviai fiksuoju žmogaus ir gamtos intervensiją į banalią kasdienybę. Veikiu intuityviai, todėl, kuo labiau pradedu gilintis į esmę, tuo neįdomiau pasidaro. Man nepatinka logika, viena iš „dream“ reikšmių yra sapnas, tai aš po tikrovę ir vaikštau kaip po sapną. Sapnuodamas nebandai sau paaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip. Kine yra toks terminas „dream sequence“ (svajonių seka), tai yra pasakojimo technika, siekianti atskirti trumpą intarpą nuo pagrindinės istorijos, dažniausiai vaizduojanti herojaus sapnus, atsiminimus ir panašiai, tai aš su TIFOBD serija ir kuriu filmą, sudarytą tik iš tokių intarpų, nes kasdienybė man neįdomi. 

Papasakok keletą konkrečių situacijų, kaip gimė tas ar kitas kadras, kodėl jį pastebėjai, ar tai buvo pakeliui, ar tai buvo keistas nuotykis, netikėtumas, ar svetima gėda ir panašiai.

Jeigu manęs klausia, kaip aš randu tuos vaizdus, aš juokaudamas atsakau, kad jie mane randa. Kaip minėjau, pasikliauju intuicija, tiesiog žinau, kur eiti, kur žiūrėti. Išsiugdytas refleksas. Kiekvienas kadras yra istorija (bent jau man) ir sunku išskirti vieną situaciją, man patinka eiti pro tas pačias vietas ir stebėti, kaip objektas apauga naujomis istorijomis. Ir šitie sapnų-svajonių fragmentai yra universalūs tuo, kad kiekvienas gali matyti tą istoriją savaip. Būna taip, kad kažką nufotografuoji labai spontaniškai ir grižęs namo pagalvoji, kad reikėjo paieškoti įdomesnių rakursų, bet jau nepakartosi, tokios kūrybinės nesėkmės skatina atsakingiau žiūrėti į tai, ką darau. Kartais būna labai sėkmingų dienų, kai prirenku nemažai kokybiškos medžiagos, bet kartais būna, kad neparsinešu nei vieno kadro.

Tavo nuotraukos gimsta ne tik Vilniuje, kur dabar gyveni, o ir kituose miestuose, vietovėse ir net ne Lietuvoje. Kokiais būdais ar kameromis fotografuoji ir ar geografiniai aspektai (skirtingi miestai, tavo žingsniuojami maršrutai) turi įtakos šiai kūrybos krypčiai?

TIFOBD – tai istorija apie visus miestus ir nei apie vieną. Fotografuoju ir užsienyje, bet savame krašte tos sudužę svajonės geriau matosi. Neseniai buvau Londone ir ten prifotografavau daug, bet ir pats supratau, ir draugai pasakė, kad panašu į mano stilių, bet vis tik ne taip!  Svetimam mieste sunkiau esmę pagauti. O naujoje parodoje eksponuosiu keletą vaizdelių ir iš Rygos. Ten labai panašus vaibas kaip ir Vilniuje. Fotografuoju tik mobiliuoju telefonu ir kuriu tik kvadratinį formatą, nes kuriu instagraminį projektą. Nors kvadratas dažnai varžo kompoziciškai. Kartais sulaukiu klausimo, ar ne vidutinio formato kamera fotografuota. Nuotraukas apdoroju telefone su Snapssed programėle. Visada uždedu rėmelį, nes įrėmintas vaizdelis iškart tampa meno kūriniu!

Nuotraukose stebime fliuksiškas nuotaikas, netikėtus siužetus, bet kartais kyla įtarimų, lyg jie būtų surežisuoti. Tai tarsi viešai ir laisvai kuriamas teatras, o jo režisieriai – žmonės, daiktai, laikas. Tačiau tą teatrą stebėti ir užfiksuoti – dar viena režisūros forma, pats tampi akimirkų, situacijų medžiotoju. Be atidaus stebėtojo tos daiktinės situacijos niekam neįdomios, greitai prapuolančios, nesvarbios, bet pačiam, panašu, sunku sustoti! Iš kur žinai, kada reikia fotografuoti?

Niekada nerežisuoju kadro fiziškai, nors neslėpsiu, kad kartais kyla pagunda perstumt vieną ar kitą objektą kompozicijos ir prasmės vardan. Visa ciklo idėja ir yra parodyti tų anoniminių režisierių darbą. Nematomi meno herojai! Atsakinėjant į klausimus, ciklo pavadinimas atrodo toks banalus, kičinis, bet sąveikaujant su vaizdas jis įgauna svorio. Man patinka kičas ir banalybės, tik viską reikia mokėti pateikti skoningai. Dėl šio gebėjimo Martin Paar yra vienas mano mėgstamiausių fotografų. Dar patinka ironija ir saviironija, tad pamatęs kai kuriuos kadrus suprantu, kai tai yra tobulas mano autoportretas, pats taip nesugalvočiau. 

Ko pats įsikvepi ir pasimokai iš savo fotokūrybos, iš dūžtančių kitų svajonių ir kurlink tau pačiam tai padeda judėti?

Šita serija man padeda judėti nuo vienos svetimos sudužusios svajonės iki kitos. Esu pats nemažai jų pridaužęs. Man patinka stebėti ir fiksuoti aplinką per absurdo akinius (šiuo atveju objektyvą), nes taip egzistencija nebeatrodo tokia nuobodi ir slegianti. Man patinka stebėti ir stebėtis tuo, ką pastebiu. Ir stebinti kitus. Ir labai tikiuosi, kad ši serija paskatins nors kelis žmones stebėti ir fiksuoti aplinką.