Miestietiški nesutarimai meno kalba Rėdos Brandišauskienės parodoje BALTA TAMSA

„Kažkada Vilnius turėjo savo nepakartojamą, originalų, būdingą, išskirtinį veidą, kurį matydami šiandien labai džiaugtumėmės; [...] O ten, kas liko, atėjo tie žmonės be skonio ir senovės jausmo, kuriems atrodo, kad jie geriausiai pasitarnaus senovės paminklams, jeigu juos iš naujo perdažys ir perdarys taip, kad atrodytų kaip nauji,“ – Józef Ignacy Kraszewski, Vilniaus prisiminimai (1830–1835).

Nuo balandžio 15 dienos sostinės AP galerijoje pristatomas Rėda Brandišauskienės meninio tyrimo projektas „Balta tamsa“, jungiantis audiovizualinį kūrinį, dokumentinę medžiagą, koliažą ir fotopolimetro graviūras. Projektas artikuliuoja miesto kaitos, atminties ir vizualinės kontrolės įtampas, pasitelkdamas Vilniaus, kaip nuolat perrašomos erdvės, atvejį. Paroda-instaliacija lankytojams atvira iki gegužės 10 dienos.

Miesto estetinės erdvės darnos paaukojimas

Parodos-instaliacijos atspirties taškas yra Vilniaus Misionierių ansamblio paveldosaugos ir privatizacijos konfliktas, sukėlęs reikšmingą visuomeninę reakciją. Vilniaus senamiestis 1994 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o Misionierių ansamblis įtvirtintas kaip viena svarbiausių istorinio centro vertybių. Tačiau 2007–2021 m. laikotarpiu dalis ansambliui priklausiusių pastatų buvo privatizuota, o paveldo apsaugos ribojimai palaipsniui silpnėjo. Vakarinėje ansamblio dalyje iškilę prabangūs, modernios architektūros daugiabučiai išardė istorinę panoramą ir tapo visuomeninių diskusijų objektu, kuriame išryškėjo priešprieša tarp urbanistinės plėtros ir istorinio miesto audinio išsaugojimo šalininkų. Šiame procese butai su „vaizdu į senamiestį“ tapo prestižine preke, tuo tarpu miesto estetinė darna buvo paaukota ir įkainota.

Rūko instaliacija sukūrė laikiną alternatyvų matymo lauką

2025 m. sukurtame audiovizualiniame kūrinyje R. Brandišauskienė pasitelkia droną kaip kintančios žiūros instrumentą, o dirbtinai sukurtą rūką – kaip filosofinę kategoriją ir vaizdo metaforą. Kamera sklendžia virš Vilniaus, fiksuodama dangaus ir miesto sandūrą, artėdama prie Misionierių ansamblio ir jos didybei nederančių naujadarų. Senamiesčio bažnyčios su aukštais elegantiškais kaklais vaizduojamos įspraustos tarp beasmenių modernių pastatų, frontonais siekiančios gryno oro. Senesnius Vilniaus sluoksnius slegia naujesni, su intencija juos užkasti po žeme ir pamiršti. Tačiau rūko elementas instaliacijoje bent trumpam nežinomybėje paskandina modernius pastatus, taip sukuriant alternatyvų matymo lauką. Rūko kulminacijoje Vilnius plaukia padebesiais, o jo materialumas užčiuopiamas tik per styrančius bažnyčių bokštus, tyliai kenčiančius ir atkakliai tarnaujančius per šimtmečius. Rūko koncentracija stipriausia prie Misionierių ansamblį dengiančių modernistinių rakščių, kas išryškina senosios architektūros vertę, sugrąžina galią istorijai ir tradicijai, ir nuginkluoja bei apakina „senamiesčio vaizdą“ ryjančius modernius pastatus. Dėl to „Balta tamsa“ įvardija paradoksalią situaciją, kurioje matomumas tampa kontrolės bei pasisavinimo forma. Tai, kas atrodo kaip bendra kultūrinė erdvė, yra nuolat perkonstruojama ekonominių ir politinių interesų lauke. Ši įtampa čia atsiskleidžia kaip dichotominis šiuolaikinio miesto modelis, kuriame paveldas, atmintis ir kapitalas veikia nuolatinėje trintyje.

Audiovizualiniame kūrinyje skamba ambientinė styginė kompozicija, įrašyta Misionierių ansamblio Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje, kompozitorius Dominykas Digimas, smuikininkė Lora Kmieliauskaitė. Muzika, aidinti per sakralią erdvę, tampa akustine analogija bažnyčios architektūrai ir jos istorijai. Išardyta, banguojanti styginių simfonija savo pabirusiomis natomis imituoja trupantį bažnyčios fasadą – laiko ir pokyčių nuvargintą vilties veidą. Muzika čia konstruoja ir kūrinio emocinę kokybę, nurodydama įtampą ir trintį tarp istorinio tęstinumo ir šiuolaikinių intervencijų.

Dokumentinė medžiaga

Audiovizualinį kūrinį parodoje-instaliacijoje papildo dokumentinė medžiaga – muzikos įrašymo procesą fiksuojančios fotografijos, sukurtos fotomenininko Artūro Morozovo, Rėdos vaizdiniai tyrimai ir Išganytojo kalvos pakitusį peizažą atvaizduojančios fotopolimetro graviūros, skulptūrinis objektas ir skaitmeninis fotokoliažas.

Skulptūrinis objektas parodoje įsiterpia kaip materialus atsvaros taškas, kontrastuojantis su erdvėje išskaidyta dokumentine medžiaga, grafikos lakštais, popierinėmis fotografijomis ir video kūriniais. Objektas reflektuoja kvadrato – kaip matavimo vieneto ir ekonominės konstantos – įsitvirtinimą šiuolaikinėje mąstymo struktūroje. Kvadratinis metras čia tampa ne tik erdvės, bet ir vertės, troškimo bei kontrolės vienetu, formuojančiu urbanistinę vaizduotę ir nekilnojamojo turto logiką. Jo forma ir svoris veikia kaip stabili valiuta, tačiau kartu ir valdinga galia.

Parodoje pristatomas skaitmeninis fotokoliažas su XIX a. Józefo Czechowicziaus fotografija „Vilniaus bažnyčios nuo Pilies kalno“ (1870–1880). Istorinis miesto vaizdas čia perdengiamas su teisiniais ir administraciniais antspaudais, kuriais žmogus įgalina savo teisę perrašyti aplinką.

Teksto autorė Karolina Kupstaitė