Tolimi artimi, artimi tolimi: horizonto poetika Ryto Jurgelio akvarelėse

Teksto autorė – Karolina Kupstaitė

Nuo liepos 7 d. AP galerija Vilniuje kviečia į Ryto Jurgelio akvarelės parodą „Tolimi artimi. Artimi tolimi“. Šis pavadinimas remiasi paradoksu: tai, kas atrodo artima, kartu gali būti nepasiekiamai toli, o tai, kas tolima, kartais pasirodo netikėtai artima. Parodoje ši mintis įgyja vaizdinį pavidalą: linija, kuri vienu metu atrodo čia pat ranka pasiekiama, kartu yra amžinai besitraukianti į nežinomybės miglą.

Tolumo ir artumo paradoksas

Ryto Jurgelio kūryba pažįstama ne dėl siužeto ar deklaruojamos pozicijos, o dėl ypatingos vidinės būsenos, kurią sukuria. Kritikai, rašę apie jo tapybą – nuo Vido Poškaus, kuriame įžvelgė antikines, herakliškai monumentalias konstrukcijas, iki Rolando Rastausko, kalbėjusio apie R. Jurgelio „sąmonės žemėlapius“ ir kvadratą kaip dvasinę sodybą, galiausiai ir šiandienos apžvalgininkų, vadinančių jo paveikslus „tyliuoju pasauliu“ – iš skirtingų pusių apčiuopė tą pačią branduolinę savybę: R. Jurgelio tapyba niekada nesistengia žiūrovo pasitikti garsiai. Ji laukia. Jos struktūrinis pagrindas – kvadratas, stačiakampis, statiška, beveik architektūrinė forma – visada slepia savyje priešingą jėgą: spalvą, kuri toje formoje juda, kvėpuoja, byloja apie laiką, atmintį, šviesą kaip vidinę, ne fizinę kategoriją. Jo paveiksluose žmogus niekada nevaizduojamas tiesiogiai – nei figūra, nei portretu – bet jo buvimas nuolat juntamas kaip pėdsakas, kaip prisiminimas, kaip kažkas, kas jau praėjo, bet dar neišnyko. Vienu metu tolimas ir artimas.

Paroda radikali švelnumu

Ankstesnių parodų pavadinimai nurodė R. Jurgelio meninio pasaulėlio dominantes ir struktūras: „Riba“, „Uždangos“, „Baltas kelias“, „Peizažai. Takeliai“, „Rytą vakarą“, „Už kažkelinto posūkio“, „Balta upė“, „Šalia tylos“. Visa tai – slenksčio, krašto, perėjimo, pereinamojo meto žodynas. „Tolimi artimi“ paroda yra šio turtingo pasaulio kraštutinė, suspausta forma, radikali švelnumu, kadangi pirmą kartą šią tarpinę, slenkstinę būseną autorius perkelia iš aliejaus ir didelio formato drobės į akvarelę, į popierių, į mažą, beveik intymų, kone paslaptingą formatą.

Lyginant su ankstesniais ciklais, kuriuose dominavo sluoksniuota faktūra, tankūs, archaizmais sodrūs spalvų laukai, „Tolimi artimi“ atlieka priešingą gestą. Vietoje didelės drobės banguoja nedidelis akvarelės lapas, kurio paviršiumi nubėga siaura horizontali juosta. Pati kūrinio plokštuma traukiasi iki minimumo, tuo metu aplinkinė tuštuma išauga į begalybę. Tai tas pats Jurgelio kūrybai būdingas konfliktas tarp struktūros ir laisvės, tarp suvaldymo ir chaoso, kurį anksčiau jis sprendė per kvadratą. Pati erdvė aplink kūrinį tampa kompozicijos dalimi, o popieriaus baltuma ar juoduma, plačiai juosianti spalvotą juostelę, veikia kaip kontempliacijos momentas, vizualinė tyla, ne tiek tuštuma.

Horizonto forma ir koloritas

Žiūrint iš arti, akvarelės juostą sudaro dvi netolygaus pločio zonos, atskirta virpančia linija – ji nei tiesi, nei taisyklinga, ji svyruoja, trūkčioja, vietomis nutrūksta ir vėl atsinaujina, primindama kardiogramos kreivę ar seisminį įrašą. Šios linijos netaisyklingumas yra esminis dramaturgijos šaltinis – ji yra tas vienintelis konkretus, sąmoningai autoriaus įvestas faktas viso kūrinio plote, juk visa kita – nesuvaldomas, beveik stichiškas tirpstančio pigmento debesis.

Virš ir žemiau šios linijos – klasikinė akvarelės kalba, užrašyta šlapiame popieriuje. Kai kuriuose kūriniuose virš horizonto linijos atsiveria šiltas, dūmiškai rožinis atspalvis, o apačia tirštėja į gilų rusvai oranžinį, beveik rūdžių ar nudžiūvusio molio toną – tai saulėlydžio, ugnies, sudegusios žemės registras. Kitose akvarelėse ta pati struktūra artikuliuojama šalta, pelenų pilkumo ir taupo palete – ir šiuose kūriniuose atsiveria jau visiškai kitas pasakojimas, skatinantis rūko ar prieblandos prisiminimus.

Galiausiai – formatas. Itin didelis, neutralus, beveik chirurginiu tikslumu išlaikytas pasportas ir jame – tik siaura horizontali properša, panaši į langelį, durų plyšį, žvilgsnio liniją pro užtrauktą uždangą. Šis sprendimas sąmoningai atima iš žiūrovo mastelio nuorodas. Nėra nė vieno objekto, kuris leistų pasakyti, ar tai – žemės sluoksnio pjūvis iš arti, ar tolimas kalnagūbris, matomas iš lėktuvo, ar tiesiog dažų dryžis ant lapo. Dizorientuotas žiūrovas papuola į nežinomybės orbitą, neapčiuopiamumo atmosferą, kurioje neturi jokių gairių, bet tuo pačiu – jokių ribų ar suvaržymų.

Atmosferiškumo prielaidos

Kodėl tokie iš pirmo žvilgsnio asketiški darbai veikia taip atmosferiškai? Atsakymas, regis, slypi pačioje horizonto linijos prigimtyje. Žmogaus suvokimas, sutikęs horizontalią liniją, dalijančią lauką į dvi zonas, beveik refleksiškai ją perskaito kaip horizontą – o horizontas niekada nėra vien geometrinis faktas. Jis su savimi neša erdvę: dangų, žemę, atstumą, šviesos kritimo kampą, drėgmę ore, paros laiką. Vos vienai linijai atsiradus, žiūrovo sąmonė savaime priskiria jai aplinką, kurios paveiksle fiziškai nėra – ir ta nesanti, bet jaučiama aplinka yra tiksliausias atmosferos apibrėžimas, kokį galima duoti.

Rytas Jurgelis (g. 1961) – lietuvių tapytojas ir akvarelistas. Nuo 1986 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Švedijoje, Danijoje, Latvijoje ir kt.) Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. R. Jurgelio darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Australijoje, Vokietijoje, Danijoje ir Švedijoje.

Paroda veiks iki rugpjūčio 2 dienos.

Parodos atidarymo vakaras vyks liepos 7 d. 19 val.