Kas daro žmogų žmogumi? Kūnas? Atmintis? Gebėjimas mąstyti? Tikėjimas? O gal klaidos? HOMO SAPIENS: IEŠKANTIS ŽMOGUS Šalnės Balčiūnaitės parodoje

Ši paroda kalba apie žmogiškumą kaip nenutrūkstamą procesą. Kas daro žmogų žmogumi? Kūnas? Atmintis? Gebėjimas mąstyti? Tikėjimas? O gal klaidos? Tai klausimas, egzistuojantis Vakarų filosofijoje nuo Antikos iki šių dienų, tačiau jis neturi vieno atsakymo. Kiekviena epocha žmogų apibrėžė vis kitaip: vienur jis tapo pasaulio matu, kitur – Dievo atvaizdu, dar kitur – biologine rūšimi ar socialinių santykių produktu. Tačiau nė viena iš šių sampratų neišsemia to, ką intuityviai vadiname žmogiškumu. Galbūt todėl menas ir toliau grįžta prie žmogaus – ne tam, kad jį apibrėžtų, bet kad vėl ir vėl iš naujo užduotų tą patį klausimą.

Ką reiškia būti žmogumi

Vokiečių filosofas Maxas Scheleris žmogų apibrėžė ne kaip biologinę būtybę, bet kaip dvasinę esybę, nuolat peržengiančią save. Žmogaus esmė, anot jo, glūdi ne kūne, bet gebėjime ieškoti prasmės, kurti vertybes, atsigręžti į kitą ir nuolat tapti daugiau, nei jis yra šią akimirką. Būtent ši mintis tampa vienu svarbiausių raktų į Šalnės Balčiūnaitės kūrybą. Jos darbuose žmogus nėra baigtinis objektas. Jis vis dar vyksta. Vis dar ieško. Vis dar mokosi būti žmogumi.

Šalnės Balčiūnaitės kūryboje žmogus nuolat transformuojasi. Viename kūrinyje matomas vaikelis užauga į klystantį ir ieškantį suaugusįjį, o šis galiausiai suyra, ir belieka tik kaulai, bet ir čia atpažįstama žmogaus anatomija. Šios formos nėra tik gyvenimo etapai ar simbolinės alegorijos tradicine prasme. Tai veikiau skirtingos būsenos, per kurias skleidžiasi tas pats žmogiškumas. Keičiasi kūnas, medžiaga, ikonografija, tačiau išlieka kažkas sunkiau nusakomo – tai, kas leidžia kiekvienoje figūroje atpažinti save.

Neatsitiktinai parodoje beveik nelieka individualaus portreto. Žmogiškumas čia nesutelkiamas į veido bruožus ar individualią tapatybę, o atvirkščiai – kuo labiau tolstama nuo konkretumo, tuo universalesnis tampa pats žmogus. Skeletas nebeturi nei amžiaus, nei lyties, nei socialinio statuso. Stiklinėse vaikų skulptūrose dar tik besiformuoja individuali sąmonė. Net vitražuose vaizduojami personažai pirmiausia reprezentuoja ne save, o žmogišką patirtį – skausmą, kaltę, atleidimą, viltį. Tokiu būdu žiūrovas ne stebi kitų istorijas, bet pamažu pradeda atpažinti savąją.

Universalaus žmogaus paieškos

Nors kiekvienas parodos ciklas sukurtas skirtinga medija, juos jungia ne tik bendra tema, bet ir panašus meninis principas – žmogaus figūra nuosekliai išlaisvinama iš įprastų reprezentacijos taisyklių. Šalnės Balčiūnaitės kūryboje ji nėra psichologinio portreto objektas ar individualios istorijos iliustracija. Autorė sąmoningai atsisako daugelio ženklų, leidžiančių identifikuoti konkretų asmenį, ir taip žmogų paverčia universalia patirties forma.

Ryškiausiai ši strategija atsiskleidžia tapybos cikle, kuriame pagrindiniu veikėju tampa skeletas. Vakarų vaizduojamojo meno tradicijoje skeletas dažniausiai siejamas su memento mori ikonografija, mirties neišvengiamumu ar žmogaus laikinumo priminimu. Balčiūnaitė šį nusistovėjusį simbolį iš esmės perrašo. Jos skeletai nekalba apie mirtį, o gyvena. Jie vaikšto, žaidžia, ilsisi, stebi, kartais atrodo susimąstę, kartais – ironiški ar net komiški. Kaulas čia tampa pačia neutraliausia žmogaus forma, kurioje nebelieka nei lyties, nei amžiaus, nei socialinės padėties. Lyg būtų pašalinta visa tai, kuo žmogus prisistato pasauliui, paliekant tik jo buvimą.

Šis pasirinkimas keičia ir paties žiūrėjimo logiką. Žiūrovas nebegali vertinti personažo pagal jo išvaizdą ar tapatybę – belieka sekti kūno laikyseną, gestą ir santykį su aplinka. Skeletų emocijos kuriamos judesiu. Vienur figūra įsitempusi, kitur atsipalaidavusi, dar kitur kone ištirpsta peizaže.

Tapyboje sodrios, kartais beveik neoninės spalvos susiduria su tamsiais, melancholiškais peizažais, o realistinė anatomija nuolat balansuoja ant siurrealistinės vaizduotės ribos. Dėl šios įtampos kūriniai atrodo vienu metu tikroviški ir sapniški. Kontekstu kuklūs ir erdviškai minimalūs fonai visų pirma nurodo figūros ir jos judesio aktualumą, tačiau taip pat įkūnija ne tiek fizinę tikrovę, kiek žmogaus emocinę erdvę. Taigi fonuose ištapomi vidiniai peizažai, kuriuose ir žiūrovas atpažįsta savąsias kasdienes patirtis – džiaugsmą, liūdesį, rūpestį, nuobodulį, vienu žodžiu, būtį.

Šventumo interpretacijos vitraže ir skulptūroje

Panašiu principu kuriami ir vitražai, tačiau čia žmogaus vidinis pasaulis atsiskleidžia jau visai kita vizualine kalba. Istoriškai vitražas buvo viena sakraliausių meno formų – šviesa, sklindanti pro spalvotą stiklą, perteikdavo šventųjų gyvenimus, biblines istorijas ir transcendentinę būtį. Š. Balčiūnaitė šią tradiciją išsaugo, tačiau vietoje kanonizuotų šventųjų vitražuose atsiranda žmonės, kurių gyvenimus paženklino priklausomybės, smurtas, vienatvė, nusikaltimai ar kiti skaudūs pasirinkimai. Nepaisant to, jie nėra vaizduojami kaip pasmerkti nusidėjėliai – autorė juos kaip tik patalpina į erdvę, kurią meno istorijoje ilgą laiką užėmė šventieji. Jei viduramžių vitražai rodė idealą, į kurį reikėtų lygiuotis, Š. Balčiūnaitės kūriniai kalba apie žmogų, kuris vis dar pakeliui – klystantį, griūvantį, bandantį atsitiesti. Kitaip tariant, apie žmogų, kurio žmogiškumas atsiskleidžia ne nepaisant jo netobulumo, o būtent per jį.

Šią mintį sustiprina ir vizualinė kūrinių sandara. Klasikinės figūros bei architektūriniai motyvai susiduria su ekspresyviais grafičių sluoksniais. Iš pirmo žvilgsnio šie du pasauliai atrodo nesuderinami – vienas simbolizuoja tvarką, tradiciją ir kultūrinę atmintį, kitas spontaniškumą, maištą bei miesto kasdienybę. Vis dėlto ši sintezė tampa žmogaus vidinės būsenos metafora. Kiekviename iš mūsų nuolat susitinka tai, kas buvome, kas esame ir kuo siekiame tapti. Tarp šių polių ir vyksta nuolatinis žmogiškumo formavimasis.

Šią kelionę subtiliai pratęsia stiklo skulptūros. Trapios vaikų figūros atrodo lyg pakibusios tarp buvimo ir išnykimo. Skaidrus stiklas sugeria šviesą, tačiau kartu ją praleidžia kiaurai, todėl figūros vienu metu atrodo ir esančios, ir nykstančios (o gal dar tik besiformuojančios…). Veidrodinis paviršius, ant kurio paguldyti kai kurie vaikeliai, sukuria antrąjį jų pavidalą – atspindį gležno kūnelio, beieškančio formos. Žiūrovas, priėjęs arčiau, neišvengiamai pamato ir save. Taip instaliacija įtraukia ir patį stebėtoją, primindama, kad žmogiškumo paieška niekada nevyksta tik kūrinyje – ji visuomet vyksta ir mumyse.

Prasmės siekis mirtingojo gyvenime

Kaip rumunų religijotyrininkas Mircea Eliade rašė, žmogus visais laikais ieškojo šventybės ne todėl, jog siekė pabėgti nuo pasaulio, bet todėl, kad mėgino suteikti jam prasmę. Šventumas jo sampratoje nėra vien religinė kategorija – tai orientyras, leidžiantis žmogui suprasti savo vietą pasaulyje. Net ir sekuliarėjančioje visuomenėje ši paieška niekur nedingsta. Ji tik keičia savo formas.

Tai pastebima ir Šalnės Balčiūnaitės kūryboje. Parodoje šventumo ir religijos motyvai neegzistuoja kaip moralinio tobulumo užuominos – jie gimsta pačiame žmogaus bandyme suprasti save. Vitražuose šventųjų ikonografija susitinka su nusikaltimo, priklausomybės ar vienatvės istorijomis, tačiau šis susidūrimas nesukuria konflikto tarp švento ir nuodėmingo, tik primena, kad net didžiausių klaidų akivaizdoje žmogus nepraranda galimybės ieškoti prasmės. Neatsitiktinai vitražas, šimtmečius buvęs dvasinio mokymo priemone, čia tampa empatijos erdve – nebemoralizuojančia, tik išklausančia. Tapyboje skeletas netenka įprastos mirties simbolikos ir tampa žmogaus būties ženklu – tarsi nuoga egzistencijos forma, kurioje nebelieka nieko, išskyrus patį buvimą. Stiklinės vaikų skulptūrėlės kalba apie gyvybės trapumą, tačiau kartu ir apie gebėjimą įsileisti šviesą – tiek fizinę, tiek dangišką.  Taigi, šviesa, stiklas ir kaulas čia kalba apie nuolatinį žmogaus troškimą peržengti save ir ieškoti to, kas pranoksta vien materialų pasaulį.

Todėl ir visas parodos pasakojimas nesiekia atsakyti į klausimą, kas yra žmogus, o veikiau kviečia išbūti pačiame ieškojime. Vaikas, skeletas, šventasis ar nusidėjėlis čia nėra atskiros tapatybės – tai skirtingi to paties žmogiškumo pavidalai, primenantys, kad žmogumi tampama ne pasiekus galutinę formą, o nuolat kuriant santykį su savimi, kitu ir pasauliu.