Sigitas Parulskis apie naują parodą AP galerijoje: „Man patinka menas kaip užuomina, kad yra kažkas daugiau“

Visatai nereikia žmogaus, kad ji egzistuotų, o menui žmogaus reikia. Tai sritis, kur žmogus yra būtina mišinio dalis. S. Parulskio kuriamo fotomeno negalima paaiškinti pažodžiui, viską ar ką nors pasakant „iš eilės“, bet visuose vaizduose vienaip ar kitaip yra pats autorius, jo žiūros idėjos, o šį kartą – dar ir spalvotai. Paroda gali priartinti prie atsakymų į spėliojimus, kuo labiausiai tampa rašytojas fotografo kailyje – susikaupusiu statistu, dėmesingu dramaturgu, atminties restauratoriumi, laisvu menininku, atradėju ar įkvėptu žmogumi. O gal visais vienu metu. Ir dar kažkuo daugiau. Šiemet – tai jau antroji S. Parulskio personalinė paroda ir pirmąkart pristatoma spalvota fotografija.

Sigitą Parulskį kalbina parodos kuratorė Vilma Jankienė.

Kartą sakėte, kad fotografuojant su spalvota juosta, iš įpratimo vaizdą matote... nespalvotą. Iki šiol jūsų parodose, knygų iliustracijose, albume taip ir buvo. Gal jus domina ne tik spalvos, o esate tų nuostabių fotokamerų, į kurias galima įdėti ir spalvotą juostelę, įkaitas?

Kai žiūriu pro ieškiklį, visada matau spalvotą vaizdą. Skaitmeninėje kameroje galima nustatyti, kad vaizdas būtų juodai baltas ir susitelkti į kompoziciją, spalvos neblaško. Juostinėje kameroje tokių funkcijų nėra, taigi vaizdas visada spalvotas. Bet kai fotografuoju b/w, nekreipiu dėmesio į spalvas, ignoruoju jas, nes žinau, kad jų nebus, taigi ilgainiui susidaro įspūdis, kad viską matau juodai ir baltai.

Papasakokite, kodėl panorote ieškoti spalvų. Gal užuomina slypi pavadinime „Atvirai

paslėpta”?

Man labiau patiktų klausimas – kodėl nefotografuoju spalvotai... Viena vertus, spalvota juosta brangesnė, tiesa, dabar ir juodai baltų kainos kyla, kartais kokio išpardavimo metu skirtumas nelabai ir didelis. Be to, juodai baltas juostas ryškinu pats, paskui galiu užsidaryti tamsiame kambaryje ir gaminti atspaudus. Su spalvotomis juostomis viskas kebliau, atsiranda tarpininkai, kompiuteriai, spausdintuvai, vadinasi, lieka mažiau pramogos.

Kodėl panorau spalvų... Tai tiesiog kitoks žanras nei juodai balta fotografija, kūnas tas pats, drabužėliai kiti. Išbandyti ką nors nauja nėra blogai.

Kūrybos stebuklas kaip tik dėl to ir patrauklus – viskas iš tiesų yra atvira, viskas prieš mūsų akis, viskas mūsų kultūrose, atmintyje, istorijoje, bet kartu tai tarsi nematoma. Reikia pastangų, anksčiau mes sakydavom įkvėpimo, nušvitimo ar apsėdimo – kad pamatytum slaptuosius daiktų ir reiškinių ryšius, kad atsirastų metafora ar metonimija, paryškinančios tuos ryšius, kad sunaikintum savo galvoje kliše virtusią tikrovę ir atkurtum ją atsinaujinusią, pasikeitusią, gyvybingą. Taigi viskas paprastai sudėtinga, atvirai paslėpta.

Spalvotoje fotografijoje išliekate tematiškai vientisas ir ištikimas metonimijai. Netikėta ir nauja

tai, kokią spalvinę plastiką pasirinkote, taip atsargiai, lyg tapytojas, bet spalvas ne ryškinate, o raminate. Kaip randasi jums priimtiniausia spalvinė paletė?

Spalvos pagražina paviršių, tai tam tikras pasaulio makiažas. Kartais tas makiažas erzina, kartais būna įdomus. Jeigu spalva naudojama kūrybiškai, ji gali būti įdomi, ji suteikia objektams tam tikro tūrio ir gylio – bet visa tai reikia sukurti. Man labiausiai patinka tokios spalvotos nuotraukos, kurios panašios į tapybą. Kitaip tariant, tapyba nemėgdžioja tikrovės, ji sukuria savo tikrovę, todėl neverta kalbėti apie „tikras“, „natūralias“ spalvas. Jos sukurtos. Jeigu spalvota nuotrauka pavyksta, ji irgi sukuria savo tikrovę. Ne kopijuoja, o suformuoja savo. Dažnai girdžiu, kad fotografuoti su spalva sudėtinga ir sunku, bet tai ne visai tiesa. Jeigu žinai, ko nori, spalva netrukdo, be to, ji man tarnauja kaip medžiaga, kaip įrankis, o ne reprezentuoja kažkokį jau nusistovėjusį kanoną. Mes nežinome, kokios iš tiesų yra šio pasaulio spalvos. Tai, ką matome ekranuose, viskas yra melas, visos spalvos netikros, visos sukurtos, o tai, ką matome gamtoje yra „natūra“, o ne „kultūra“. Turiu galvoje, kad ėriukas pievoje ir ėrienos kepsnys lėkštėje – skirtingi dalykai.

Kiek yra jūsų juostose... techninio broko ir ką vadinate broku, netobulumu, sugadintu?

Pavasarį, po parodos atidarymo Klaipėdos AP galerijoje buvau Smiltynės paplūdimyje, padariau keletą kadrų, vienas išėjo baisiausiai peršviestas – be akinių nepastebėjau, kad diafragma per daug atidaryta. Nuskenavus juostą kadras atrodė keistai, neįprastai grūdėtas vidutiniam formatui, bet tai tam tikra prasme ir įdomesnis, nei kiti, „teisingi“ kadrai. Virgis (Virgilijus Usinavičius-Augulis) apie tokius „brokuotus“ kadrus yra sakęs – dabar kuo blogiau, tuo geriau. Žinoma, tuo galima piktnaudžiauti, savo nesėkmes vadinti sėkme, bet tiesa ir tai, kad techniškai tvarkingi, švarūs kadrai gali būti be galo nuobodūs. O brokuoti, atvirkščiai, tą patį vaizdą pamatai kitokį, tarsi kitomis akimis. Į kasdienybę sunku pažvelgti originaliai, kitu žvilgsniu, o brokas, sutrikimas, gedimas gali padėti.

Kiek broko – nežinau. Kartais spaudi užraktą ir žinai, kad ne tai, ne tas kadras, kurio nori, nors kartu yra nuojauta, kad jis kažkur čia. O kartais užtenka vieno paspaudimo. Ar šimtai kadrų, tarkim, ne blogų, vidutiniškų kadrų, kurie atsiranda pakeliui į tą vienintelį gerą yra brokas?

Mano nuotrauka favoritė parodoje – „Stiklinis Makbetas“. Tos pranašiškos medinės moterų

figūros, regis, išpranašauti gali ne tik Makbeto likimą. Kitas nesugalvotų tokio pavadinimo ir

taip nekadruotų, o dar tas šiuolaikybės stiklo gaubtas sakyte sako, kad esate geras režisierius. O kaip yra iš tikrųjų?

Kartais nuotraukų pavadinimai pratęsia vaizdą, papildo, o kartais būna raktas, tarkime, Stiklinis Makbetas. Man šis vaizdas irgi patinka, nes siūlo įvairias potekstes. Viena jų – trys laumės, pranašaujančios Makbeto likimą ir susukančios jam protą. Makbetas man yra vienas tragiškiausių personažų dramaturgijoje. Jis buvo geras karys, bet Puikybė, Pavydas, Godumas sunaikino jį. Nužudęs karalių ir užėmęs jo vietą jis tapo stiklinis, kitaip tariant, pažeidžiamas, ne savo vietoje, nes politinių kovų laukas – ne jo vieta. Jo vieta – mūšio laukas. Todėl jis ir žūva. Todėl jis ir stiklinis. Na, aš taip interpretuoju šią nuotrauką, gali būti kitokių variantų, tik noriu pasakyti, kad nuotrauka, gera nuotrauka, visuomet reiškia daugiau nei linijos ir spalvos. Man patinka menas kaip užuomina, kad yra kažkas daugiau.

Paroda eksponuojama liepos 6-19 d.

Atidarymo vakaras liepos 8 d. 1 val.