REVERANSAS

Jauną fotomenininkę Gabrielę Connor jos debiutinės fotografijos parodos „Reveransas“ proga pakalbino galerininkė Vilma Jankienė.

Pavasarį laimėjai Fotografijos teritorija’26 debiutinės fotografijos parodos konkurse pirmą vietą. Kodėl konkursui pasiūlei būtent šią nuotraukų seriją „Reveransas“, kuri tyrinėja santykį tarp grožio, šokio meno disciplinos ir pasiaukojimo. Papasakok plačiau apie parodos koncepciją ir kas tave įkvėpė bei kas tapo tavo modeliu, o gal jų buvo daugiau?

Konkursui pasiūliau nuotraukų seriją „Reveransas“, nes joje susijungė kelios man asmeniškai svarbios temos – baletas, požiūris į kūną, moters istorija, tačiau manau, kad šios temos aktualios ne man vienai. Visai netikėtai susipažinau su Lietuvos pirmosios profesionalios baleto artistės Olgos Malėjinaitės istorija. Jos biografijoje atsiskleidžia sudėtingi santykiai su kūnu, sveikata, nuolatiniu tobulumo siekiu. Mane sudomino ši įtampa, nes manau, kad ji itin aktuali ir dabar. Per nuotraukų seriją norėjau apmąstyti, kaip tobulumo idealai formuoja moters požiūrį į savo kūną. Man svarbus buvo ir feministinis aspektas, norėjau pažvelgti į istorinę asmenybę ir priminti jos asmeninę istoriją. Nors šiandien kai kurie Olgos pasirinkimai ar gyvenimo aplinkybės gali būti vertinami kritiškai, mane domino ne vertinimas, o galimybė tyrinėti šias prieštaras ir įtampas šiuolaikiniame kontekste. Mano sukurtos nuotraukų serijos modeliu tapo baleto šokėja Sofiia Danilovska, ir jos vaidmuo „Reveranse“ labai svarbus. Be jos greičiausiai nebūtų ir šios kūrinių serijos. Projekto kūrimas sutapo su jos profesionalios baleto karjeros pabaiga ir svarbaus gyvenimo etapo užbaigimu. Šis sutapimas serijai suteikė papildomą emocinį sluoksnį – fotografijose atsirado ne tik baleto estetika, bet ir refleksija apie laiką, atsidavimą bei tai, kas lieka pasibaigus ilgai puoselėtam pašaukimui. Įdomu tai, kad įsigilinau ne tik į žymios (o kai kuriems tik tokiu būdu atrastos) baleto artistės O. Malėjinaitės (1907–1939) gyvenimo legendą, bet ir į jos išlikusių portretų detales, pavyzdžiui, net... apšvietimo ypatumus. Atsirėmiau ir  į fotografijos istoriją, ir ją pratęsiau savo kūryba.

Techninė pusė kuriant ciklą tau taip pat buvo svarbi, atlikau daug namų darbų, pasiruošei. Papasakok apie apšvietimo ypatumus.

Seriją „Reveransas“ sukūriau, kai pusmečiui buvau išvykusi į Briuselį, LUCA School of Arts fotografijos mokyklą. Belgai ypatingai vertina savo analoginės fotografijos tradicijas. Serijos vizualiniu atspirties tašku tapo asmeniniai O. Malėjinaitės portretai, kuriuos tyrinėjau dirbdama su archyvine medžiaga. Mane ypač sudomino juose matoma minkšta, subtili šviesa, būdinga ankstyvajai portretinei fotografijai, kai buvo naudojama natūrali šviesa per stiklinius studijų stoglangius. Vienas iš mano dėstytojų turėjo originalius Frenelio prožektorius, kurie dabar dažniau naudojami teatro ar scenos apšvietimui, tačiau iš esmės buvo išpopuliarinti žymiosios Studio Harcourt studijos Paryžiuje. Šios lempos padeda sukurti itin skulptūrišką apšvietimą. Iš tiesų techninis aspektas šiame projekte man buvo labai svarbus – taip savotiškai norėjau sukurti sąsają tarp praeities ir dabarties, apjungti archyvinę medžiagą ir kartu formuoti savitą serijos vaizdinę kalbą.

O dabar grįžkime į fotografavimo pradžią: kada pradėjai fotografuoti, kokius būdus esi išbandžiusi ir kokios temos tave domina. Kiek laiko skiri fotografavimui, gal turi ambicingų tikslų?

Fotografuoju tik trejus metus, šioje srityje dar tik žengiu pirmus rimtesnius žingsnius. Labai myliu fotografiją, esu išbandžiusi įvairiausių jos žanrų, tačiau pastebiu, kad man taip pat svarbus multimediškumas. Prieš ateidama į fotografijos lauką dirbau dizaino srityje, tad iš ten kai ką atsinešiau. Dažnai leidžiu projekto idėjai diktuoti techniką, nebijau „išlipti“ iš fotografijos rėmų. Rugsėjo mėnesį pradėsiu magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje ir gilinsiuosi į materialaus archyvo reikšmę. Šiuo metu man labai artimos atminties ir materialaus archyvo temos, antropologinio žvilgsnio sujungimas su fotografijos technika.

Kiek toje „Reveranso“ serijoje buvo nufotografuota kadrų, kodėl pasirinkai juodai baltos fotografijos strategiją ir judesį. Koks didžiausias iššūkis tavęs laukė pradėjus šio ciklo įgyvendinimą?

Pilną seriją sudaro 16 nuotraukų, parodoje eksponuojama 14. Juodai baltos fotografijos strategija iš esmės buvo padiktuota išlaikant sąsają su XX a. pradžios fotografija ir archyvine medžiaga. Na ir, žinoma, tai padėjo sutelkti dėmesį būtent į fiksuojamą judesį. Stebėtinai fotografavimo procesas buvo sklandus. Didžiausias iššūkis teko Sofiiai. Ji kartojo kiekvieną judesį kartais net dešimtis kartų, kad užfiksuotume tobulą kadrą. Bet tame, matyt, ir slypi profesionalios baleto artistės talentas pozuoti judesiu.

Ar stebi fotografijos meno rinką – pasaulinę ar Lietuvos, kokie dalykai tave jaudina joje asmeniškai, kas dirgina, kelia asociacijas, įkvepia ir panašiai. Galbūt tai skatina sekti kažkieno pavyzdžiu arba atvirkščiai, skatina ieškoti dar kažko unikalaus ir naujo.

Domiuosi fotografijos aktualijomis ir mane labai jaudina Lietuvos jaunosios kartos fotografų profesionalumas bei atvirumas. Dauguma yra nuoširdžiai linkę dalintis savo patirtimi, jaučiamas bendrystės jausmas. Tai yra labai svarbu bet kokiame lauke, ir galbūt būtent tai, o ne perdėta kritika labiausiai įgalina kurti. Taip pat džiaugiuosi, kad moterys kūrėjos sulaukia daugiau dėmesio Lietuvoje. Štai Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje salėje atidaryta šiuo metu kuriančios fotografės Aurelijos Maknytės paroda. Manau, tai svarbu.

Kaip tave veikia fotografijos meno rinkos pokyčiai, tokie kaip dirbtinio intelekto kuriami vaizdai, masinis fotografavimas ir masinis prieinamumas, begalinis visko dauginimas ir panašiai?

Esu skeptiška DI atžvilgiu. Dažnai girdime argumentą, kad tai tik įrankis, bet man svarbu kelti platesnius klausimus – kas tą įrankį kuria, kokiu tikslu, kokią įtaką jis daro platesnei visuomenei. Istoriškai menininkai visuomet buvo savotiška rizikos grupė, kalbant apie sąžiningą atlygį ir vertinimą, o DI šias problemas, tikėtina, tik pagilins. Tačiau čia, sakyčiau, svarbus tiek visuomenės švietimas, tiek pokyčiai teisiniame lygmenyje, kurie padėtų užtikrinti sąžiningesnes kūrėjų teises. Kita vertus, suprantu, kodėl menininkai naudoja dirbtinį intelektą savo kūrybinėje praktikoje, kai jis pasitelkiamas ne kaip pakaitalas kūrybai, o kaip kritinio tyrimo objektas ar priemonė reflektuoti technologijų poveikį mūsų kasdienybei.

Linkiu tavo debiutinei parodai sėkmės, smalsių žiūrovų, o ko pati linki sau?

Kūrybinės energijos.