top of page
Ieškoti

Vaizduotės morfologija Aušros Niauronytės ir Eglės Pakšytės jungtinėje parodoje „Vieni vartai“, AP galerijoje, Klaipėdoje

11-12
5 min. skaitymo

Teksto autorė – Karolina Kupstaitė


Kūryba prasideda vienumoje, tačiau retai joje pasilieka. Net ir pats asmeniškiausias vaizdinys, išaugęs iš individualios patirties, prisiminimo ar sunkiai nusakomos nuojautos, vos tik įgauna regimą pavidalą, tampa prieinamas žvilgsniui – ir koks besotis mūsų žvilgsnis esą. Vaizdas gali būti atpažintas, klaidingai perskaitytas, papildytas ar visai netikėtai pratęstas. Kitaip tariant, kūrinys niekada nepriklauso vien jį sukūrusiam žmogui – jo reikšmė toliau formuojasi susitikimuose, kurių baigties neįmanoma iš anksto numatyti.


Aušros Niauronytės ir Eglės Pakšytės paroda „Vieni vartai“, lapkričio 19 d. atidaroma AP galerijoje Klaipėdoje – tai vartai į kūrybinių plotmių nežinią.



Dviejų menininkių praktikos čia susitinka ne tam, kad susilietų į vientisą vizualinę kalbą, bet kad išbandytų viena kitos ribas, galimybes ir netikėtus posūkius. Tapyba, skulptūra ir piešinys tampa skirtingomis raiškos priemonėmis, tarp kurių vyksta beveik seismologinė reikšmių kaita – vaizdu nuaidi potėpiai,  paskatinantys naujas formas, o pirminė idėja, perėjusi per kito kūrėjo vaizduotę, išraižyta interpretacijos pėdsakais, pakeičia idėjinę tėkmę.

Parodos pavadinimas nurodo neapibrėžtą susitikimo vietą. Vartai paprastai žymi ribą tarp dviejų pasaulių, dviejų realybių, dviejų erdvių – tačiau ar tai reiškia, kad vartai – tik liminali stotetelė keleivio siekyje? Gal vertėtų iškelti klausimą, kiek pasaulių telpa vienuose vartuose? Gal vartai apskritai nėra skirti patekti iš vienos vietos į kitą – gal jie patys ir yra ta vieta, kurioje susitinka skirtingos tikrovės? Šioje parodoje E. Pakšytė ir A. Niauronytė atsineša savąsias vaizdų, formų ir asociacijų teritorijas, individualias kūrybines logikas, tačiau jų sankirtoje meninės kalbos tampa pralaidžios viena kitai. Vartų slenkstyje kažkas prarandama, kažkas atrandama, galiausiai kažkas gimsta – tai įkvepianti kūrybinio proceso išraiška.


Aušros Niauronytės tapyba ir paslapties ornamentika


„Kartais – tai tiesiog būdas kalbėti, kartais – tylėti, kartais – parodyti, o gal ir paslėpti“, – taip savo santykį su kūryba apibūdina Aušra Niauronytė. Ši mintis tampa savotišku raktu į jos tapybą, kurioje vaizdas retai paklūsta vienai reikšmei ar nuosekliam pasakojimui. Ekspresyviose abstrakcijose spalva, potėpis bei faktūra veikia kaip nuojautos nešėjai. Kai kuriuose paveiksluose iš prislopintų rusvų, pilkšvų ir ochros tonų išnyra vos atpažįstami žmogaus siluetai, kitur regimąjį lauką užpildo horizontalių ir vertikalių spalvinių plotmių sankirtos. Rūdžių raudonis, purvina balta ir tamsūs žemės tonai persipina su šaltais melsvais bei turkio atspalviais, o nutrinti dažo sluoksniai kuria laiko ir irimo įspūdį. Paviršiuje atsirandantys įrėžimai ir nutekėjusios kreivės primena ne iki galo įskaitomą raštą – savitą A. Niauronytės abstrakcijų kalbą. Taip gamtos stichijų, sapno, atminties ir mitologinės vaizduotės fragmentai susilieja į kintančią, sunkiai apibrėžiamą tapybinę tikrovę.

Šis jautrumas vaizdiniams ir paviršiams menininkės gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei sąmoninga meninė išraiška. A. Niauronytė prisimena vaikystėje jaustą nevaldomą norą piešti ant visko, net ir tiesiai ant tapetų namuose. Jų ornamentikos motyvai, kaip pastebi menininkė, kartais sugrįžta ir dabartiniuose paveiksluose. Šis prisiminimas leidžia pažvelgti į ornamentą kaip į ankstyvosios vizualinės patirties nuosėdą, ilgainiui tapusią asmeninės kūrybinės kalbos dalimi.

A. Niauronytės tapyboje svarbi ir pati materija. Menininkė eksperimentuoja su tekstūromis, skirtingais paviršiaus būviais, dažo sluoksniavimu ir jų ardymu. Šį santykį su medžiaga papildo jos ilgametė patirtis kino scenografijoje. Darbas su dekoracijomis, medžiagų transformacijomis ir dirbtinai kuriamais paviršiais reikalauja gebėjimo įsivaizduoti objekto praeitį – jo dėvėjimosi, irimo ir naudojimo pėdsakus. Nors scenografija ir tapyba priklauso skirtingiems kūrybiniams laukams, jas sieja dėmesys materialiems tikrovės ženklams. Vis dėlto šių praktikų santykis su tikrove skiriasi: scenografijoje jos pėdsakai pasitelkiami įtikinamai aplinkai rekonstruoti, o tapyboje tampa atspirties tašku vaizduotės kuriamai tikrovės versijai. Žvelgiant į šiuos darbus, į mintis ateina C. S. Lewiso „Narnijos kronikos“ – ypač vaikystėje pažintas stebuklo momentas, kai kasdieniškas objektas tampa perėjimu į kitą pasaulį. Panašų slenkstinį pojūtį sužadina ir A. Niauronytės tapyba: jos vaizdai neatveria konkrečios fantastinės vietovės, veikiau leidžia nujausti, kad už regimos tikrovės paviršiaus glūdi dar viena jos versija, valdoma kitokios, sapniškos logikos.


Vaizduotės ikonografija Eglės Pakšytės kūryboje


Eglės Pakšytės kūryboje mitologiniai personažai, literatūrinės nuorodos ir istoriniai fragmentai persigrupuoja į savitą, ne visuomet iššifruojamą ikonografiją.

Nedideliuose spalvotuose piešiniuose atsiveria tankus, dekoratyvus vaizdų pasaulis. Jame pasirodo žmogaus ir gyvūno anatomiją peržengiančios figūros, mitologinės būtybės, dangaus kūnų ženklai ir ornamentiniai motyvai. Kai kurios kompozicijos primena senųjų rankraščių miniatiūras ar heraldinius atvaizdus: figūros išdėstomos frontaliai, apsuptos simbolių ir įrašų, priklausančių hibridinių ženklų sistemai. Čia svarbus ne anatominis tikslumas, o figūros gebėjimas išlaikyti kelias tapatybes vienu metu – būti žmogumi, gyvūnu, mitologiniu personažu, galiausiai, abstrakčia idėja. Šį nestabilumą sustiprina spalvinė schema. Tamsūs mėlyni, žalsvi ir juodi fonai sukuria savotišką vaizdo gelmę, iš kurios išnyra šviesesni kūnai ir ženklai. Vienur ją pertraukia sodrus raudonas plotas, įnešantis teatrinių tonų; kitur prislopintos ochros, turkio, pilkšvos ir rausvos spalvos kuria laiko paveikto atvaizdo įspūdį. Dekoratyvūs kontūrai, smulkūs įrašai ir ornamentiniai intarpai ne tik papildo kompoziciją, bet ir suteikia jai artefaktiškumo – atrodo, lyg žiūrėtume į nežinomos kultūros dokumentą, kurio ženklus galime atpažinti, tačiau ne iki galo perskaityti.

Dalis šių piešinių buvo paskatinti Ievos Kazlauskaitės ir J. Jasponytės poezijos. Jų žodžiai tapo impulsais E. Pakšytės vaizduotei, pasiūlę nuotaiką, vaizdinį ar asociaciją. Kai kuriuose darbuose eilėraščių fragmentai įrašomi tiesiai į piešinio paviršių. Raidės ir žodžiai čia veikia dvejopai – išsaugo kalbinę prasmę, bet kartu tampa linijomis, ritminiais akcentais, kompozicijos dalimi.

E. Pakšytės skulptūrose ikonografinė vaizduotė įgyja fizinį kūną. Čia ypač įdomi Chirono – graikų mitologijos kentauro – skulptūra, kuri E. Pakšytės interpretacijoje dainuoja apie Medičių Florenciją. Ši anachronistinė situacija nėra vien žaismingas istorinių ir mitologinių nuorodų sugretinimas. Ji parodo, kaip menininkė elgiasi su kultūrine atmintimi: skirtingi laikai ir jų personažai gali susitikti ne pagal istorinę chronologiją, o pagal vaizduotės logiką. Chironas tampa veikėju, galinčiu pasisavinti svetimą laiką, vietą ir patirtį – tarsi mitas būtų ne užbaigtas pasakojimas, bet gyva, naujus pavidalus įgyjanti materija.


Kažkas trečio: bendros kūrybos plotmė


A. Niauronytės ir E. Pakšytės meninius pasaulius sieja ne tiek teminis ar estetinis artimumas, kiek atsidavimas kūrybiniam veiksmui ir jo pasekmėms – gebėjimas leisti vaizdui kisti, išsaugoti jo neapibrėžtumą ir pasitikėti tuo, kas atsiranda susidūrus skirtingoms raiškos priemonėms. Jų kūrybinis dialogas plėtojamas jau ne vienerius metus, ankstesnėse bendrose parodose, tarp jų – „Miegančios dvasios“ ir „Animal Tested“. E. Pakšytė yra apibūdinusi bendrus kūrinius kaip tampančius „tuo ir anuo, ir kartu nė vienu iš jų“ – kažkuo trečiu, įgyjančiu savarankišką pavidalą.

Ši sąveika atsiskleidžia bendruose kūriniuose, kuriuose iš A. Niauronytės tapybinių kompozicijų išnyra E. Pakšytės trimačiai psichoidai. Skulptūriniai pavidalai kyla iš tamsių, auksiniais ornamentais išmargintų fonų bei rūdžių ir oksidacijos žymėmis padengtų paviršių. Savo ruožtu skulptūriniai elementai keičia ir paties paveikslo suvokimą: plokštuma tampa kūniška, įgyja gelmę ir reljefą, o tapybinė aplinka – apčiuopiamos, beveik sceninės tikrovės įspūdį.

Šių dviejų raiškos būdų susitikimas kuria ir paradoksalias asociacijas. Viename kūrinyje raguotą psichoidą vainikuoja Niauronytės nutapyta auksinė aureolė. Šis ikonografinis sugretinimas suveda simbolius į netikėtą santykį: demoniškas pavidalas įgyja šventumo ženklą, o aureolė ima atrodyti dviprasmiškai. Vienas galerijos lankytojas šią įtampą apibūdino taikliai: „Atrodo, kad čia velnias bando apsimesti dievu.“ Tokie prasmių persikirtimai liudija, kaip bendroje menininkių kūryboje susiduria ir persitvarko skirtingi vaizdiniai bei kultūrinės nuorodos. Jų kuriama vaizdinė erdvė tampa savotiška kolektyvinės vaizduotės sankaupa, kurioje pažįstami ženklai iškyla naujuose, ne visuomet lengvai išsprendžiamuose santykiuose.

Svarbi šios parodos dimensija yra ir laikas. Praeitis abiejų menininkių kūryboje pasirodo kaip atviras šaltinis, kurio turinys gali būti perkeltas į naujus kontekstus ir įgyti netikėtų prasmių. E. Pakšytės kūriniuose mitologiniai personažai ir istorinės nuorodos išsivaduoja iš jiems įprastos chronologijos, susidurdami su kitais laikotarpiais bei kultūriniais sluoksniais. A. Niauronytės tapybos paviršiai savo ruožtu primena geologinius peizažus, kuriuose skirtingi potėpiai, spalviniai sluoksniai ir nuotaikų pėdsakai susilieja į vientisą, tačiau nevienalytę visumą. Praeitis čia veikia kaip gyva medžiaga, nuolat papildoma dabarties patirties.

„Vieni vartai“ atveria galimybę mąstyti apie bendrą kūrybą kaip apie savarankiškos meninės tikrovės atsiradimą. A. Niauronytės ir E. Pakšytės praktikos išsaugo savo individualias kalbas, tačiau susitikę jų vaizdiniai ima vieni kitus papildyti, trikdyti ir keisti. Atsirandanti erdvė neturi pastovių koordinačių – jos kontūrai nuolat perbraižomi per spalvos ir formos, teksto ir vaizdo, kultūrinės atminties ir asmeninės patirties sąveiką. Žiūrovas į ją patenka su savais vaizdiniais ir asociacijomis, todėl kūrinio reikšmė lieka atvira tolesniam tapsmui. Už vartų atsiveria ne galutinė teritorija, bet galimybė įžengti į dar nepažintą pasaulį.


Parodos atidarymo vakaras vyks lapkričio 19 d.

Paroda veiks nuo lapkričio 19 d. iki sausio 3 d.

 
 
 

Komentarai


©2019 by AP Galerija. Proudly created with Wix.com

bottom of page