Ramūnas Čeponis naujais kūriniais parodoje „Įvadas“ tęsia vienuolių puoselėtą dvasinės ir kūrybinės minties sintezę

Vilniuje gyvenantis ir kuriantis tapytojas Ramūnas Čeponis naujausioje parodoje „Įvadas“ AP galerijoje kviečia patirti sakralumo esenciją per abstrakčias formules – vertikalių linijų ir grynų spalvų dermę.

Parodos pavadinimą galima interpretuoti kaip užuominą į pradžią, žingsnį į metafizinę erdvę, kuri atveria kelią kontempliacijai. Tačiau įvadas taip pat simbolizuoja veržlų tiesos siekio aktą – pastovų grįžimą prie jos aktualijų, nuolatinį atradimą ir niekada neapleidžiamą paiešką. Menininko minties ir gesto sandūroje išryškėja visa persmelkianti dvasinė tiesa, o jos kulminacijoje prasideda žiūrovo kelionė.

Dvasinės tiesos siekis R. Čeponio tapyboje

Dažnai vadinamas abstrakcionistu, R. Čeponis pats savo kūrybos taip vienareikšmiškai neapibūdina. Abstrakcijos elementai jam nėra vien tik formalūs ženklai – tai įrankiai, padedantys perteikti giliai kontempliatyvų ir dvasinį turinį. Menininkas siekia perteikti dvasines tiesos idėjas kuo gryniau ir paprasčiau, sklandžiai įterpdamas sakralumo dimensiją į kasdienybės tėkmę. Kiekviena abstrakčios kompozicijos detalė įgyja prasmę santykyje su dvasine mintimi, todėl, pasak R. Čeponio, grožis be tiesos yra tik apgaulė.

Menininko tapyboje išryškėja Vakarų religinės tradicijos tęstinumas, istoriniai sakralumo simboliai čia jungiasi su moderniųjų teologijos mąstytojų refleksijomis, tokiomis kaip Tomo Mertono „Naujosios kontempliacijos sėklos“. Per santykį su kūriniu žiūrovas įvedamas į dvasinę erdvę, tarsi į nesibaigiantį spektaklį, kuriame dalyvauja tiek dangiško, tiek pasaulietinio gyvenimo atstovai. Vertikalė atkakliai bėga tarsi paridenta filmo juosta, besidriekianti per Žemės kūną ir įamžinanti visus būties kadrus. Tiesos mintis veržiasi iš viršaus į apačią ir iš vidaus į išorę, kontempliacijoje keisdama žmogaus patiriamą realybę. R. Čeponio kūriniai tampa liminalia terpe tarp žmogaus patiriamos materijos ir neapčiuopiamos sakralios tiesos. Pats menininkas tai išsako savais žodžiais: „Jeigu aš viduje jaučiu dieviškus slėpinius, per meną juos turiu perduoti.“

Abstrakcija kaip kontempliacijos instrumentas

Abstrakčių formų ir spalvinių dėmių santykis sukuria subtilias priešpriešas. Griežtą linijų rimtį pertraukia dėmės ar pauzės, primenančios apie gyvenimo realijas – kasdieniškas klaidas ir ydas, bet tuo pačiu – naujas pradžias bei susitelkimo akimirkas. Čeponis naudoja abstrakciją išreikšdamas grynas idėjas, nepaverčiant jų banaliomis – niekas nėra tiesiogiai įvardijama, bet viskas patiriama. Pasikartojanti spalvų paletė, nuo dangiškos, tyros mėlynos iki kūniškos, liturginės raudonos primena apie ryšį su sakralumo tradicija. Storais potėpiais sluoksniuojamas dažas perteikia dvasiniu ugdymu slopinamus impulsus, kurie dažnai trukdo žmogui patirti vidinę pilnatvę ir kasdienybės grožį.

Besikartojantis asketiškos vertikalės motyvas simbolizuoja visas gyvybės sferas persmelkiančią tiesą. Viduramžiais žmonės, siekdami patirti dvasinį pakylėjimą, statė dangų siekiančius gotikinius mūrus, kurie jungė žemišką būtį su dieviškąja. Šiandien vertikalė Čeponio darbuose atlieka panašią funkciją. Ji veda žvilgsnį ir mintį aukštyn, link dieviškos tiesos. Tokiu būdu menininko kūryba tęsia vienuolių puoselėtą dvasinės ir kūrybinės minties sintezę, jungdama istorinį sakralumo paveldą su šiuolaikiniais kontempliatyviosios minties atspindžiais.

Ramūnas Čeponis (g. 1958 m., Vilnius) – lietuvių tapytojas ir grafikas. 1976–1982 m. studijavo teatro dekoraciją Lietuvos dailės institute pas J. Čeponį, A. Šaltenį, A. Andrijauską ir A. Švėgždą. Nuo 1983 m. dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Argentinoje, Prancūzijoje, Italijoje, Latvijoje, Laose ir kt.).

Nuo 1989 m. dirbo grafikos srityje. Sukūrė estampų ciklus „Mąstymai su kryžiumi“ (1989), „Nurimę žodžiai“ (1993) ir „Vertikalė“ (2000). Už knygų iliustracijas ir estampus menininkas pelnė šešis apdovanojimus. Nuo 1994 m. dirbo knygų apipavidalinimo srityje įvairiose leidyklose, o 1998–2004 metais „Vagos“ leidykloje dailininku ir meniniu redaktoriumi. 

Tapybos cikluose – „Balti judesiai juodame lauke“ (1994), „Kitas laikas“ (2008), „Veidas. Transformacijos“ (2015), „Iš dykumos“ (2018), „Corpus“ (2020) ir daugelyje kitų Čeponis nagrinėja kontempliatyvią žmogaus patirtį. Ankstyvojoje kūryboje vyrauja subtilus realizmas, vėliau menininkas pereina prie didelio formato abstrakcijos, kurioje dominuoja formų ritmiškumas ir plastinė koncentracija.

Surengė virš 30 personalinių tapybos bei grafikos parodų. Dalyvavo daugiau kaip 40 grupinių tapybos bei grafikos parodų.

Kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, MO muziejuje ir privačiose kolekcijose. Svarbūs projektai – surengė pirmąją lietuvių menininkų abstraktaus meno parodą „Realybė X abstrakte“ (2005) ir lietuvių minimalizmo parodą „MINIMUM“ (2015), dalyvavo tarptautiniame tapybos simpoziume ir parodoje Mark Rothko centre (2017).

Teksto autorė dailėtyrininkė Karolina Kupstaitė

Parodos atidarymo vakaras vyks 2025 m. rugsėjo 9 d. 19 val. Paroda bus eksponuojama rugsėjo 9 – spalio 12 d. AP galerijoje, Užupio g. 24, Vilnius.