AP galerijoje atidaroma debiutinė Mariaus Lukošiūno fotografijos paroda „Fotografuoju dirbančius žmones ir linkiu geros dienos“

AP galerija jau antrus metus organizuoja fotografijos meną populiarinantį renginį „Fotografijos teritorija“. Šių metų startiniu akcentu taps debiutinės parodos konkurso laimėtojo architekto Mariaus Lukošiūno paroda. Parodos atidarymas kovo 24 d. 19 val. pakvies į nestandartinio formato ekspoziciją „Fotografuoju dirbančius žmones ir linkiu geros dienos“. Paroda bus eksponuojama iki balandžio 11 dienos, o „Fotografijos teritorija” nemokamas renginys visus kvies balandžio 11-12 dienomis apsilankyti fotografijos meno mugėje bei nemokamose fotografijai skirtose meno degustacijose.

Marių Lukošiūną jo pirmosios fotografijos parodos išvakarėse pakalbino galerininkė Vilma Jankienė.

Šį dirbančių žmonių ciklą sukūrėte per porą metų. Noriu paklausti apie fotografavimo pradžią, kada pradėjote fotografuoti ir kokie buvo pirmieji temų, kadrų ieškojimai.

Fotografija lydi nuo mokyklos laikų, architektūros studijų pradžios, tuomet atskirus kadrus pradėjau jungti į ilgesnes serijas, kurti pasakojimus iš jų. Pagrindinės temos išliko tos pačios: peizažas, abstrakcija, miestas, žmonės. Šis ciklas – tai fotografinis pokalbis su dirbančiais žmonėmis, savo darbu kuriančiais šiandieninį ir rytojaus Vilnių, tampančiais savo darbo skulptūromis miesto erdvėse. Pasirinkau juos įamžinti mikrokompiuterio iPhone, plačiakampe nespalvotai matančia kameros akimi. Būdamas architektu, šių nespalvotų portretų seriją matau kaip miesto pjūvį, apmąstantį jo plotį, struktūrą, tarpusavio sąryšius. Čia nėra nei pradžios, nei pabaigos, nei chronologinio naratyvo. Ekspozicijoje fotografinius portretus supinu į vieną bendrą tinklą, juostą.

Ar kitų fotomenininkų kūryba daro jums įtaką? 

Sunku pasakyti dėl tiesioginės įtakos, bet žaviuosi Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus kūryba, Algimanto Aleksandraviciaus portretų gyliais, Paulius Normanto dvasinių kelionių metraščiais bei Gyčio Skudžinsko, Gintauto Trimako, Algio Griškevičiaus pasakojimais. Žavi kanadiečio Gregory Colbert žmogaus ir gyvūno santykio fiksavimais, amerikiečio Stuart Klipper gamtos panoramos.

Jūsų debiutinė paroda yra vientisa tematiškai ir dar vientisesnė dėl pasirinkto rakurso, dirbančius žmones fotografuojate nukreipdamas kamerą iš apačios į viršų? Koks tai sumanymas?

Istorija gan vingiuota. Žvelgiant atgal, matau, kad serija prasidėjo visai ne nuo žmonių. Norėjau sukurti fotografijų seriją apie Vilnių. Pirminis sumanymas buvo skirtingais metų laikais fotografuoti Vilniaus aukštutinę pilį, apimant ir visą kalno siluetą. Po kiek laiko pasidarė nuobodoka, tad ieškojimai nuvedė iki pasidairymų, kas vyksta aplink pilį, kas miestą daro gyvu, kas jį ir kuria. Nusileidau nuo kalno iki kiek įmanoma žemiausiai, iki gatvės grindinio. Žvilgsnis nukrypo prie dirbančio žmogaus. Pietautaudavau senamiestyje, ir vis praeidavau pro dirbančius gatvėje žmones. Rakursas iš apačios į viršų liko nuo pirminio sumanymo, taip ir atsirado šios fotografijos.

Žmones fotografuoti nėra lengva, net jeigu jie pozuoja, o jūs fotografuojate judančius, dirbančius žmones. Ar užmezgate pokalbį su tais žmonėmis, ar paklausiate leidimo fotografuoti, kaip tai vyksta?

Dažniausiai pirma nufotografuoju, norėdamas sugauti akimirką, o tada trumpai pasikalbu su žmogumi. Paklausdavau, ar galiu pasilikti padarytas nuotraukas, kartais pokalbis prasitęsdavo, buvo ir nepanorusių likti fotografijose, tad dalis kadrų ištrinta. Parodos pavadinimas natūraliai ir kilo iš tokio lyg mandalos patapusio sakinio, prisistatymo – fotografuoju dirbančius žmones ir linkiu geros dienos.

Sukūrėte dirbančių vilniečių portretų seriją, situacijas fiksavote tiesiog gatvėje. Ar galima jūsų fotografiją pavadinti gatvės fotografija ar labiau portretine?

Nuotraukose užfiksuota nepozuota, gyva emocija, tad gatvės fotografijos apibrėžimas, manau, puikiai tinka. 

Kokios temos jus dar domina, kokie artimi ar tolimi planai?

Domina ne tik fotografija, taip pat ir eksperimentai su šviesos instaliacijomis, vaizdo ir garso sintezės. Artimiausi kūrybiniai planai – toliau tęsti fotografinį pasakojimą, kursiu trilogiją apie Vilnių, turbūt tai bus fotografijų ciklai apie Baltupio ąžuolus ir Neries akmenis.