Jolita Mieželaitienė
Susirinkome sostinės AP galerijoje Užupyje išsklaidyti elegišką rudens dienos nuotaiką ir pasikalbėti apie čia jau mėnesį veikiančią Adasos Skliutauskaitės darbų parodą. Pagalvojau, kad skaičių simbolikoje trejetas ypatingas – tai ir tarpininkavimo simbolis, ir tobulumo skaičius. Negana to, mūsų pasaulis yra trimatis, o menininkas kuria vaizdą, kurį turi įsprausti, sutalpinti į dvimatį popieriaus ar drobės paviršių. Taigi, pratęsiu trejeto skaičiaus simboliką ir pasiūlysiu Vilmai Jankienei (AP galerijos galeristei, kuratorei), Ramūnui Čičeliui (litertūros tyrinėtojui, mokslų daktarui) ir sau, Jolitai Mieželaitienei (menotyrininkei) atsakyti į tris klausimus.
Veidai ir gyvūnai
Pirmiausia, be jokių abejonių, apie parodos pavadinimą „Veidai ir gyvūnai“.
Vilma Jankienė (V. J.): paroda „Veidai ir gyvūnai“ žymi Adasos Skliutauskaitės 2018-2019 metų kūrybos laikotarpį. Parodos pavadinimas – lakoniškas ir paprastas. Toks buvo autorės noras, jai nepatinka įmantrūs pavadinimai. Na, o paaiškinti, iš kur atsiranda tie veidai ir gyvūnai, pasak menininkės – sunki užduotis, bet vis tiek ji juos pasirenka.
Ramūnas Čičelis (R. Č.): parodos pavadinimas kreiptų žiūrovą menininkės darbuose ieškoti figūratyvumo ženklų: atpažįstamų objektų, daiktų, žmogaus veido detalių. Ne visi parodos darbai teikia galimybę eiti šia kryptimi. Man atrodo, kad parodos mistika randasi iš ribos jausmo tarp gyvūno ir žmogaus, abstraktumo ir konkretybės, spalvinių tonų.
Jolita Mieželaitienė (J. M.): pavadinimas gana tiksliai nusako, ką matysime parodoje, sakyčiau, gauname navigacijos instrumentą dailininkės kūrybinių paieškų kelyje. Kitas klausimas būtų, kas gi tie veidai ir gyvūnai.
Man – tai A. Skliutauskaitės kuriami personažai, atkeliaujantys ir iš dailininkės vaizduotės, ir iš įvairiausių kultūros šaltinių, „atrasti“ ir „apgyvendinti“ herojai popieriaus lape, drobėje. Šokėjos, arlekinai, pajacai, aktorės atsiranda iš susižavėjimo literatūra, teatru, kino pasauliu. Jie tarsi kvepalų aromatas įsiskverbia, įsigeria į dailininkės pirštus ir vedžioja įnoringomis linijomis, kurdami vaizdinių labirintą.
V. J. priduria: visi personažai ypatingi, kiekvieno paveikslo „lange“ jie veikia tarsi teatro scenoje. Gyvūnai paveiksluose yra arti žmogaus, taip atsiveria paveikslų filosofinis, simbolinis sluoksniai. Įdomu, kad A. Skliutauskaitė nei veidų, nei padarų niekada nepritrūksta, „prisirenka“ jų iš atminties, gatvėje, prasilenkiant, bendraujant, ypač ji pastabi detalėms.
Simbolių pasaulis
J. M.: įstrigo puikus A. Skliutauskaitės kūrybos apibūdinimas – linijinė elegija. Pafilosofuokime trečiuoju klausimu, iš kur tiek poetinio intymumo, švelnumo, tylaus liūdesio motyvų, kurie ir apibrėžia jos individualybę.
R. Č.: manau, visa tai yra iš rimties, ne iš žaidimų, bei tapybos ir meno kaip simbolių pasaulio. Toks būtų gedameriškas atsakymas.
J. M.: pritariu, kad simbolių paieška būdinga ir A. Skliutauskaitei. Grįžtant prie jos padarų: žiogo, šunų, šagališko asiliuko ar kito gyvūnėlio, matai, kad jie svarbūs ne tik kaip kompozicijos sudėtinė dalis, tekstūra, fonas ar spalvinė dėmė, potėpis, bet turi savitą charakterį, suteikiantys žiūrovams atradimo džiaugsmą ar bylojantys apie gyvenimo trapumą ar kitus jausmus.
Negaliu nepacituoti Ramutės Skučaitės, kurios poeziją daug kartų Adasa yra iliustravusi: „bet nieko: bus ir tyčia, ir netyčia / kas nyks, kas augs, nudžius ar nuvarvės... / Nuo seno mūro rėkiantys grafičiai / mums neužstoja laiko ir erdvės... / Juk nieko. /
Pratęsiant poetės pasakymą „bus tyčia ir netyčia“.
V. J. pritaria: visi Adasos personažai charizmatiški. Tikriausiai jos apsisprendimas kurti besikartojančius herojus yra gebėjimas būti nenuobodžia. Figūros konstruojamos į didelės komponavimo harmonijos reikalaujantį piešinio darinį, pasakojimą.
J. M.: taigi, galime teigti, kad A. Skliutauskaitės individualus stilius atpažįstamas ir laiko pastangų ištobulintas.
R. Č.: nė vienas menininkas nėra visiškai laisvas nuo savo ar ankstesnių laikų kultūrinių paradigmų. Šioje parodoje matau ne pokolonijinį ilgai užspausto žmogaus kalbėjimą (toks dabar dominuoja), bet XX amžiaus pabaigos prabangą būti mene ir suprasti, kad joks individualumas nėra atsietas nei nuo žiūrovų, nei nuo kūrėjo.
J. M.: dailininkės kūrybinis kelias tikrai įspūdingas, kaip ir individualaus stiliaus paieška. Jei sugrįšime keliolika dešimtmečių atgal į XX a. 6-7 dešimtmečius, tai matysime, kad A. Skliutauskaitės kūryba gerokai skyrėsi nuo tuo metu vyravusios lietuvių liaudies meno stilizacinės krypties, jos grafika, tarsi prieštaravo konvenciniam, pripažintam grafikos stiliui.
R. Č.: menininkas gyvena kultūroje ir jos įvairiuose tekstuose. Kai kam tai galėtų atrodyti kaip postmodernizmo estetikos žymė, o man regis, kad parodos autorės kultūra yra būdas kalbėtis su žmonijos praeitimi ir suprasti, kad pasaulis ne nuo jos prasideda ir ne ja baigiasi, jei iš vis baigiasi...
