Kokia spalva tapytumėt, savo džiaugsmą ar nerimą? Kur ieškotumėt ramybės, leidžiančios atitrūkti nuo nerimastingo ir grėsmingo pasaulio? Kažkas atsakytų „filmuose“ ar „knygose“, kiti kelionėse ar maldoje, o menininkei Nijolei Vilutienei (Ingelevičiūtei) šiuos klausimus išsprendžia gamta.
Dangus – ten mano mintys ir jausmai, – tarsi lietuviška šamanė mįslingai prataria žinoma Lietuvos grafikė, apsupta žydros spalvos akvarelės lakštų, pasiruošusių iškabinimui naujausioje jos parodoje, lyrišku pavadinimu „Horizonto linija nepasiekiama“.
Parodyk savo peizažus – pasakysiu kas esi
Nors šiandieniniame pasaulyje, plečiantis žmonių civilizacijai ir godumui, gamtos vis mažėja, tačiau instinktyvi jos trauka niekur nedingsta ir dabar už tai brangiai susimokame. Ieškančiajam ramybės gamta suteikia prieglobstį. O užmiršusiam gyvybės trapumą – primena tai triuškinančia jėga. Gamta ne tik stimuliuoja, bet ir atspindi mūsų emocijas, jau ne vieną tūkstantmetį ji menininkams tarnauja kaip vizualinė kalba, atskleidžianti žmogaus jutimus bei išgyvenimus.
Meno istorikai sutaria, kad kūrėjo technologinį meistriškumą ir išskirtinumą atskleidžia piešinys, ribotas miniatiūros formatas. O žanrų klasifikacijoje, pavyzdžiui, Ernst Hans Gombrich teigimu, tokį vaidmenį gerai atlieka peizažai. Menininkės Nijolės Vilutienės kūryba, regis, išsitenka visuose šiuose kriterijuose. Subtiliai valdydama linijas ir spalvinę monochromiją, kaip klasikinė grafikė prioretizuodama popierių, o ne drobę, būdama jautri aplinkiniam pasauliui – Vilutienė kuria abstraktaus minimalizmo peizažus.
Tušas, ofortas, sausa adata, akvarelė… nesvarbu kokią techniką besirinktų, kiek skirtingų jų viename kūrinyje bederintų, autorė kaskart sau kelia naujus eksperimentinius iššūkius. Perteikti lietaus byrėjimą stiklu. Debesies ar rūko peršviečiamumą, iliuziškumą, ežero paviršiuje atsispindintį dangaus skliautą…
Tai atsispindi ir naujausioje grafikės parodoje „Horizonto linija nepasiekiama“, kurioje menininkė pristato skirtingų laikotarpių bei formatų akvarelę.
Horizonto linija nepasiekiama
Vilutienės kūryba – tai emocionalūs „kasdienybės atsivėrimai“. Japonai šioms subtilioms emocijoms yra suteikę žodines išraiškas, tokias kaip „yugen“, siekiant išreikšti susižavėjimą kosmoso didybe, žvelgiant į beribį nakties dangų, ar „shibui“, išreiškiant pasigėrėjimo jausmą žvelgiant į minimalizmo išraiškos tobulumą. Tuo tarpu grafikė šiuos kasdienybės bei žmogaus slėpinius atskleidžia ne verbaliai, o vizualiai. Ir tai veikia žiūrovus, nors priešais save tematai apibendrintas gamtos formas, neretai išreikštas keliomis linijomis, šešėliais ir viena spalva.
Autorės kūryboje daug metų dominuoja juodas koloritas, kuris jai niekada nesisiejo su neigiamomis emocijomis, o kaip tik, tarsi nespalvotoje fotografijoje išryškindavo esminius vaizduojamo objekto ar aplinkos niuansus. Vis tik, naujausioje parodoje „Horizonto linija nepasiekiama“ žiūrovai susidurs su viską aprėpiančia mėlyna. Būtent ši spalva tampa nerimastingų būsenų ir ramybės troškimo išraiška, bei autorės teigimu, antrą sykį jos gyvenime įamžina įtemptą laikotarpį.
„Pasaulyje vykstantys įvykiai neabejotinai veikia ir mano būsenas, o jos šiuo metu siejasi su mėlyna. Kur mes žiūrime, kai mums neramu? Į dangų. Dangus virš mūsų taip pat neramus, įtampa sklando ore. Kažkas aukštai turi matyti, kas vyksta, ir mums padėti. Bet tai nėra būtinai apie Dievą, šį jausmą sudėtinga apibūdinti“, – apie naujos parodos temą pasakoja menininkė.
„AP galerijoje“ pristatomoje parodoje mėlyna spalva ir abstrakčios akvarelės linijos klojasi į sudėtingus sluoksnius, sukuriančius neapibrėžtos erdvės nuotaiką. Kaskart tebesikeldama sau vis naujus technologinius tikslus, menininkė kuria ne tik dangaus vaizdų, bet vandens paviršiaus bei gelmių pasakojimą apie asmeninius stebėjimus ir išgyvenimus, žmogaus ir gamtos egzistenciją. Dangus žydras, bet šiek tiek apniukęs tarsi ant saulės užslinkus debesiui, vandens gelmės traukia sava didybe, tačiau jose nejauku, galima pajusti archetipišką ir archaišką grėsmę…
„Mėgstu keliauti po Lietuvą, irkluoti valtį, stebėti gamtą iš visų pusių. Šioje parodoje man svarbios debesų, vandens, nerimo temos, tačiau taip pat ir tam tikros nuorodos į mano viso gyvenimo žalčio temą, apie kurią tikiuosi kada nors ateityje pristatyti atskirą parodą. Žaltys man yra moters alegorija, kalbanti apie jos meilę ir baugumą, gebėjimą pereiti iš vieno pasaulio į kitą. Kūryboje nemėgstu konkretumo, tačiau viskas yra persipynę. Kaip ir neramus dangus virš mūsų, amžinai nutolęs ir nepasiekiamas asmeninis horizontas…“, – pasakojo grafikė N. Vilutienė.
Apie autorę
Nijolė Vilutienė (Ingelevičiūtė) gimė 1949 m. Ukmergėje, daug metų gyvena ir kuria Vilniuje. Kūrybinį kelia pradėjo M. K. Čiurlionio dailės mokykloje, 1972 m. įgijo grafikės laipsnį Vilniaus dailės institute, pradėjo dalyvauti parodose. Derina mišrias grafikos technikas, vertina jų tapybiškumą, piešinyje dominuojančią linijinę raišką. Ypatingą dėmesį skiria akvarelei, už kurios suteiktas žinias autorė dėkinga savo dėstytojams Algirdui Petruliui, Aloyzui Stasiulevičiui, Valentinui Antanavičiui ir Vytautui Ciplijauskui. Menininkės kūryba pristatyta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Japonijoje, Taivane, Vengrijoje, JAV, Argentinoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir kt. 2011 m. dalyvavo Venecijos bienalėje. Kūrinių yra viešose ir privačiose kolekcijoje – Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Vilniaus universiteto Grafikos kabinete, Gyoro municipaliniame muziejuje (Vengrija), Nacionaliniame Taivano dailės muziejuje ir kt. Už savo kūrybą Vilutienė įvertina skirtingais apdovanojimais, keletas jų: 2011 m. diplomas I-oje Kijevo miniatiūrų bienalėje, 2006-2007- m. Atrinkimo prizas 12-oje tarptautinėje grafikos ir piešinio bienalėje R.O.C Taipėjus (Taivanas), 2004 m. 5-oje mažų grafikos formų trienalėje Gruodienės prizas (Vilnius).
Ekspozicija veiks iki rugpjūčio 28 d.
Teksto autorė Kamilė Pirštelytė.