Ievos Gailės fotografijos parodoje „Antitezės“ – estetiškai apie miestą ir žmogų

Naujoje Ievos Gailės fotografijos parodoje ekspoziciją sudaro 33 kūriniai. Architektūrinėse kompozicijose autorei nėra svarbi miesto geografinė informacija. Ieškodama estetinės švaros, dėmesį ji koncentruoja labiau į formų ir spalvų išsidėstymo intrigas, naikindama objektų perspektyvą.

Ievą Gailę naujos parodos atidarymo proga pakalbino galerininkė Vilma Jankienė.

Pokalbį noriu pradėti nuo jūsų debiuto prieš metus. Ar pirmoji paroda, netikėtu stiliumi pristačius Vilniaus miestą, suspaustą į architektūrines iliuzijas, patvirtino jūsų kūrybinius užmojus, kokios mintys aplankė „pasimatavus“ žiūrovų reakcijas?

Nebuvo taip, kad pirmoji paroda buvo šaltas dušas, bet buvo nejaukumo dėl to, kad visai neaišku, kas laukia už tų atidarytų durų. Viena yra fotografuoti, rinkti kadrus telefone, kita – pamatyti juos dideliame formate, sujungtus į bendrą pasakojimą. Didžiausia staigmena tapo žiūrovų atsiliepimai apie Vilnių lyg apie naujai atrastą miestą...  Jie nesijautė pašaliniais stebėtojais, o įsitraukė į dialogą. Reakcijos suteikė daugiau pasitikėjimo – ne tiek kūrybinių užmojų patvirtinimą, kiek laisvę nebijoti eiti toliau.   

Šiųmetėje parodoje „Antitezės“ atsirado ir naujų potemių, pavyzdžiui, interjero vaizdų, simetrija žavinčių kupolų išklotinių, net žmonių! O ir „pabėgote“ iš Vilniaus gatvių... Papasakokite apie naujoves.

Ir anksčiau visa tai buvo mano darbuose, tiesiog pirmajai parodai sąmoningai atrinkau tik Vilniaus fotografijas. Dabar jau norėjosi atverti platesnį lauką – ne tik gatvės architektūrą, bet ir interjero erdves, geometrines struktūras, kupolų išklotines. Traukia simetrija, pasikartojantys raštai, šviesos ir šešėlių žaismas, o šiose erdvėse jų labai daug. Žmonės mano gatvės fotografijoje dažniausiai pasirodo kaip kontrapunktas, gyvas intarpas architektūros fone.

Visada domino kontrastai: seno ir naujo, šviesos ir šešėlio, monumentalumo ir kasdienybės, ramybės ir judesio. Architektūra man atrodo lyg nuolatinis ginčas su savimi – ji kuria tvarką, bet kartu ir sugriauna ją, kai keičiasi epochos: tai juk irgi tarsi tezė ir antitezė. Taip gimė parodos pavadinimas „Antitezės“, tai atsispindės ir ekspozicijos fotografijų išdėstyme. Vaizdų priešpriešos  įtraukia, skatina žiūrovą atrasti savas interpretacijas. Nesiekiu įrodyti, kad viena pusė teisingesnė už kitą,  svarbiau, kad iš šių priešpriešų gimtų naujas žvilgsnis, nauja sintezė.

Daug dėmesio pavadinimuose skirta laikui – „Sauganti laiką“, „Begalybės stogas“, „Išlaisvintas laikas“, „Eilė prie amžinybės“, „Laikas ir laikrodžiai“. Kokios laiko sampratos jus skatina tai daryti?

Laikas mano darbuose yra ne tik fonas, bet ir viena pagrindinių temų. Architektūra juk yra tarsi laiko saugykla – ji išsaugo epochas, stilius, istorijas.  Dažnai pagalvoju, kad pastatai, kuriuos matau, stovės ir po šimtmečio, o žmogus, kurį netyčia pagaunu kadre, po minutės jau bus dingęs, o po šimtmečio vargu ar kas ir apskritai jį atsimins. Tame susidūrime tarp amžinybės ir trapumo atsiranda ypatinga įtampa, kurią norisi užfiksuoti. Mane domina laiko daugiareikšmiškumas.

Nuosekliai savo kūrybą pristatote socialiniuose tinkluose, būtent ten sparčiai didėja jūsų gerbėjų būrys. Ar virtuali kūrybos pristatymo forma gali pakeisti gyvas parodas, ar tai tėra galimybė nuotoliu užmegzti kontaktą su potencialiais žiūrovais, meno rinkos žinovais, ekspertais, kolekcininkais?

Socialiniai tinklai šiandien yra neišvengiama kūrybos dalis: jie leidžia labai greitai pasiekti auditoriją, pasidalinti naujais darbais, sulaukti tiesioginių reakcijų.

Virtuali erdvė padeda pasiekti ir platesnę auditoriją, ir meno rinkos žinovus, bet gyva paroda yra visai kas kita – joje kūrinys tampa fiziniu objektu, su savo faktūra, dydžiu, santykiu su erdve. Tada ir žiūrovo reakcija kitokia. Socialiniai tinklai leidžia paspausti „patinka“ per sekundę, o parodoje matai, kaip žmogus sustoja, žiūri, pasako nuomonę, o gal ir nutyli, bet viskas matyti iš jo veido. Tai daug gilesnė patirtis.

Vis dar fotografuojate mobiliuoju telefonu, smalsu, ar ketinate šiuo būdu stabdyti kadrus ir ateityje.

Telefonas suteikia laisvę: leidžia fiksuoti nesurežisuotą kasdienybę, suteikia galimybę būti spontaniškai, Pamačiau kažką, kas man patiko, iškart galiu sustoti ir nufotografuoti. Nebūtina ruoštis, neštis technikos, nusiteikti „dabar einu fotografuoti“. Man labai svarbi ši laisvė, natūralumas. Fotografijoje man svarbiausia ne techniniai parametrai, o idėja, kurią noriu perteikti.

Jei telefonų kameros tobulės taip, kaip dabar, nemanau, kad rinksiuosi sunkius fotoaparatus. Kol kas užtenka iPhone‘o, nes jis man leidžia būti arti miesto, o tai ir yra mano stiliaus esmė.  

Dalyvaujate įvairiuose fotografijos konkursuose, dar keletą žodžių tarkite apie juos.

Konkursai man – ne tik galimybė pasirodyti, bet ir labai stipri mokykla. Kiekvienas dalyvavimas yra tarsi bandymas susikalbėti su kitokia auditorija, kitais kontekstais. Ypač daug naudos duoda dalyvavimas tarptautiniuose konkursuose: ne tik dėl žinomumo, bet ir todėl, kad matau savo darbus šalia plačios pasaulinės auditorijos. Laimėjimai, aišku, įkvepia. Sony World Photography Awards konkurso pergalė Baltijos šalių kategorijoje man buvo labai svarbus momentas – ji suteikė pasitikėjimo – net nebūdama profesionali fotografė, galiu būti išgirsta tarptautiniu mastu.

Ievos Gailės fotografijos parodos „Antitezės“ atidarymas vyks spalio 8 d., trečiadienį, 19 val.