Dalia Genovaitė Mažeikytė naujoje parodojeieško atsako į moters vaidmenį šiuolaikybėje, laužydama Madonos archetipą

Teksto autorė – Karolina Kupstaitė

Birželio 18 dieną 19 val. AP galerijoje, Vilniuje, atidaroma Dalios Genovaitės Mažeikytės piešinių paroda – intymi, meditacinė kelionė per vieną iš seniausiųjų žmonijos vaizdinių – Madonos archetipą. Ciklas „XX a. Madona“, kurtas 1986-1988 metais, šiandien pasirodo kaip aktualus dialogas tarp modernistinės dailės tradicijos ir universaliosios moteriškos dvasios.

Paroda išsiskiria tuo, kad autorė vaizduoja ne statiškus sakralinės ikonografijos atvaizdus – tai judančios, alsuojančios figūros, kuriose moteriškumas ir dieviškumas susipina į vieną neatsiejamą virpesį. 

Madonos archetipo pokyčiai dailėje

Istorijos tėkmėje Madonos įvaizdis nebuvo atsparus pokyčiams. Viduramžių ir Renesanso ikonografijoje Madona buvo griežtai Dievo Motina, kurios atvaizdas turėjo atitikti jos statusą – paveikslai gausiai auksuoti, figūra dengiama mėlyna mantija, o poza herojiška. Ir be abejo, jos vertė buvo siejamas su jos žemiška paskirtimi, rankose laikomu kūdikėliu. Ji buvo šventa, nepasiekiama, dieviška. Tačiau nuo XX amžiaus pradžios šis vaizdinys ima byrėti, transformuotis, įgauti naujų prasmių. Modernizme Madonos figūra buvo atplėšta nuo auksinio fono ir įmesta į psichologinės introspekcijos lauką. Ekspresionizmas atskleidė jos skausmą ir motinišką nerimą, kubizmas sulaužė jos kūną į plokštumas ir kampus, o siurrealizmas pavertė ją sąmonės ir pasąmonės siūlių rezginiu. Reprezentacinės schemos palaužimas nebuvo kažkokia erezija, protestas prieš religiją, labiau vienalytės doktrinos išsižadėjimas meno kontekste. Madona tapo nebe estetiniu dieviškumo atspindžiu, o savarankiška figūra, moters atspindžiu vyro pasaulyje. Dėl to XX amžiaus antrojoje pusėje Madona virto feministinio diskurso objektu: dailininkės Judy Chicago ar Mary Kelly kvestionavo, kodėl moteriškumas mene beveik visada buvo matomas tik per vyriškąjį žvilgsnį, kodėl moteris-motina buvo švenčiama kaip simbolis, tačiau jos kūniška, emocinė ir intelektinė tikrovė nutylima. Šiuolaikybėje Madonos archetipas toliau nerimsta. Madonos figūra išlieka aktuali, nes ji klausia vis to paties: kas yra moteriška galia? Kur ribojasi šventumas ir kūniškumas? Kaip gimsta gyvybė – tiek biologine, tiek dvasine prasme?

Mažeikytės Madonos ciklas, sukurtas 1986-1988 metais, sovietmečio pabaigoje, kai Lietuva dar tik artėjo prie laisvės slenksčio, turi ypatingą politinę ir egzistencinę dimensiją. Todėl šį sakralinį moters atvaizdą galima interpretuoti ne tik kaip religinį, bet ir kaip pasipriešinimo ženklą, dvasinės laisvės nuojautą – tai kultūrinės atminties, perimtos iš krikščioniškosios tradicijos, atgijimas represinėje sistemoje, ir, tuo labiau, feministinė jos atmaina.

Ekspresyvi, simbolistinė Madonos intepreatacija

D. Genovaitės Mažeikytės Madonos ciklo darbai atlikti akvarele, grafitu bei aukso dulkėmis. Tirpstančios akvarelės spalvos nudažo popierių gyvybine materija, o spontaniški aukso pliūpsniai papildo kompoziciją transcendentinės dimensijos metaforomis. Abstraktus spalvų miražas įžeminamas ir konkretinamas intuityviomis grafito linijomis, kurios, tarsi ankstyvo ryto šešėliai, suteikia formą idėjai.

Linija šiuose darbuose - tai pagrindinė naratyvo nešėja. Ji nėra apibrėžianti, uždaranti formą klasikine prasme: ji trykšta, spurda, virpa, o kartais beveik išnyksta, kad vėl atsirastų visiškai kitame kontekste. Čia pastebimas greitas, spontaniškas braižas, kuris primena ecriture automatique techniką (liet. automatiškas piešimas), naudotą siurrealistų. Figūros atsiranda popieriaus plokštumoje pačios savaime, lyg išplaukdamos iš gilesnio sluoksnio.

Moters kūnas cikle yra abstrahuotas. Jo išraiška primena futuristų dinamizmo logiką: kūno kontūrai kartojasi, persidengia, sukuria judėjimo iliuziją. Ši stilistinė užuomina į Umberto Boccioni „jėgų linijų“ principą suteikia figūroms išlaisvinimo pojūtį. Madona čia juda, alsuoja, sukasi. Jos gestai – pakeltų rankų, išskleistų skraistės klostų – primena šokį, ne kanoninę pozą. Daugelyje darbų kūno kontūrai suprastinami iki trikampio, kvadrato ar piramidės formos, tačiau tai nėra tik abstrakčios figūros – tai architektoninio pagrindo metaforos. Madona D. Mažeikytės interpretacijoje yra ir motina, ir statinys, ir axis mundi, aplink ką sukasi pasaulis. Taip geometrinis motyvas įformina jos pirmapradiškumą, visuotinumą ir hierarchinį statusą, suteikiant labai ekspresyviai ir emociškai išraiškai koncepcinį karkasą. 

Spalva šiame cikle atlieka simbolinę funkciją. Terakotos ir persikų tonai yra kūniškumo, šilumos ir motinystės užuominos, tuo tarpu gilūs žydri ir turkio atspalviai – dvasinio, transcendentinio matmens ženklas. Aukso dulkėmis materializuojasi dangiška šviesa.

Kompozicijose nuolat pasirodo biblinio konteksto elementai: pelė ant altoriaus kaip žemiškosios tikrovės, nuolankumo simbolis, Šventosios Dvasios figūra, žiedai kaip amžinybės ženklas, bei geometrizuotas altorius ar sostas. Šie elementai yra įpinti į dinamiškų Madonos ir Jėzaus kūdikėlio figūrų kraštovaizdį, tarsi istorijos gijos, kurios prašosi momento kontempliacijos.

Tarp žemiškosios ir dieviškosios tikrovės

Feministinės dailėtyros perspektyvoje šis ciklas gali būti skaitomas kaip moteriško žvilgsnio į moteriškumą aktas – retas reiškinys tradicinėje Madonos ikonografijoje, kadangi čia vyrauja vyrų dailininkų interpretacijos. Teoretikė Griselda Pollock, nagrinėjusi moterų dailininkių santykį su kanonu, rašė apie „diferencinį žvilgsnį“, t.y. gebėjimą matyti tą pačią temą kitaip, iš vidaus, ne kaip objektą, o kaip subjektą. Ir tai labai ryšku D. Mažeikytės Madonos interpretacijoje. Čia šventa figūra nėra tuščias kevalas, absorbuojantis dieviškumo idėją. Ši Madona alsuoja laisve – jos kūnas skrieja per kraštovaizdį, ir ji nesidrovi savo nuogumu, o kaip tik įkūnija savo moteriškumą.

D. Mažeikytės Madona yra kvietimas ją pergalvoti ne kaip statišką reprezentaciją, prikaustytą prie altoriaus, o gyvybingos, besikeičiančios moters atvaizdą, kuriame amžinumas ir moderniškumas liečiasi per meno gestą. Dailininkė nestato Madonos ant pjedestalo, ji leidžia jai judėti, liestis su biblinio kraštovaizdžio elementais, su geometrijos logika. Tokiu būdu Madona atsiskleidžia kaip tarpininkė tarp žemiškosios ir dieviškosios tikrovės, tokia, kokia ji visada buvo giliausioje teologinėje prasmėje.

„Šis kūrinių ciklas niekada nebuvo parodytas viešai, todėl jo „atradimas“ būtent dabar, po kelių dešimtmečių nuo sukūrimo, yra savotiškas stebuklas. Simbolinė Madonos raiška yra itin netikėta, bet tokia įtaigi, nors ir nutolusi nuo realistinio vaizdavimo. Primena pasaulinio garso menininkų lobyną, o ir pati autorė papasakojo, kad ją įkvėpė Salvadoro Dali kūryba, piešinio metamorfozės. Dalios kūriniuose didžiausias dėmesys krypsta į vizualinius paradoksus, spontaniškumą ir lengvumą; jos piešiniuose Madona susintentinama iki architektūrinės formos, geometrinės figūros, o bendras turinys kalba apie moters nepriklausomumą, laisvę būti savimi, laužyti stereotipus. Madonos kūnas piešiniuose yra geidulingas, primena viesulus, sukinius, skulptūras ir panašiai. Tai intriguoja ir kelia platesnes asociacijas apie moters vaidmenį šiuolaikybėje“, –  sako parodos kuratorė Vilma Jankienė.  

Apie menininkę 

Dalia Genovaitė Mažeikytė (g. 1943) – Lietuvių grafikė, tapytoja. Jos kūryba pristatyta Lietuvoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Tailande, Japonijoje. Kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Vengrijos, Vokietijos muziejai, M. K. Čiurlionio meno galerija Čikagoje bei privatūs kolekcininkai. Autorės kūrybоs laukas platus: estampai, mažoji grafika, monotipijos, aliejinė tapyba, tempera, akrilas, akvarelė, aliejinės bei kreidinės pastelės, poezija. 

Parodos atidarymo vakaras vyks birželio 18 d.

Paroda veiks iki liepos 5 d.