Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Dalios Kirkutienės tapybos parodai „Ženklas", eksponuotai 2019 rugpjūčio 5 – 25 d.
2019 metų rugpjūčio 15 diena, 12 val. – tokį laiką rodo subjekto dešiniosios akies kairiajame kampe įtaisytas laikmatis. Iki pabaigos liko lygiai trys dienos. Tačiau tai žinome tik mes, šios novelės skaitytojai.
Subjektas gyvybiniame tirpale paskutinį kartą save pajuto lygiai prieš šimtą metų. Nuo to laiko jis neturi savimonės. Galvos ir nugaros smegenys prijungtos laideliais prie amžinojo variklio, kuris buvo išrastas lygiai prieš šimtmetį. Amžinojo judėjimo prasmė yra ne mechaninis judesių kartojimas, o gyvenimas kaip amžinybė. Ne, subjektas nenumirė prieš šimtmetį. Įvyko kur kas įdomiau.
Dabar, kai neaišku, kada, subjektas pamažu atgauna fizinius jutimus. Bando atsiminti, kas jis yra. Subjektas netikėtai tapo sistemos klaida ir po šimto metų pajuto turintis nepažeistą smegenų sritį, arti smegenėlių. Jis bando atsiminti, ką paskutinįsyk matė. Visą amžių jo akys regėjo hologramas – Stalino, Putino, Jono Pauliaus II ir kitų. Per šimtą metų subjektas nieko neišmoko, tik tapatintis su tuo, ką mato. Ilgą laiką minties likučiais galvojo, kad jo vardas Josifas arba Adolfas, arba Vladimiras. Ir net nesuprato, kad šie vaizdai yra tik regimybė. Nieko tikra atsiminti nepavyksta.
Subjektas šimtą metų nieko nelietė. Dabar, per kadais minėtą Žolinę, jis bando judinti rankų pirštus. Užčiuopia menamoje klaviatūroje raidę V, ir tuo viskas baigiasi. Subjektui seniai nereikalingi kiti subjektai, jis net nežino, kiek jų esama, nežino net, ar jis pats vis dar gyvas.
Gulintis tirpale kūnas ir virš skysčio iškilęs nosies galiukas. Tokia galėjo būti subjekto svajonė šimtą metų. Svajonė, kuri niekad neišsipildė, bet staiga jis pradeda užuosti tabako kvapą, nors yra pamiršęs ir tai, kas čia per kvapas ir kad išvis esama kvapų.
Subjekto burnoje šimtą metų nebuvo maisto. Sistemos klaida bando gaivinti savo liežuvį. Atsimena tik kelionę į Singapūrą, kur anuomet buvo išrasta sotumo tabletė. Ją prarijus, dingdavo alkio jausmas. Ir kam tas aštrumas, saldumas ir taip toliau?! Svarbu gerai jaustis, o ne mėgautis.
Visą šimtą metų subjekto ausyse buvo tyla. Sistemos klaida prisimena paskutinį garsą – upės čiurlenimą, bet nežino, kas tai. Tik kūniškai malonu ir gera. Dar staiga ima prisiminti, kad tyla tada reiškė peržengimą. Po truputį grįžta savimonė. Ima prisiminti knygą „Transcendencijos tyla“. Įtempia kaklą ir prisimena visada norėjęs peržengti savąjį buvimą ir eiti į kitą – iš pilvo į išorę. Netikėtai prisimena, kad kentėjo didžiulį ir labai kankinantį spengimą ausyse. Tą akimirką suabejoja, ar nori nubusti.
Visa nustelbia pirminė atsikėlimo mintis – prisiminti savo vardą. Visiškai nekontroliuojamai akyse ima plaukti vaizdai, kol sustoja ties kadaise rytietišku vadintu ženklu. Visa esybė grįžta tada, kai ima prisiminti, kad kažkada buvo poezija. Ir finale – akyse Vilniaus Polocko gatvės „AP“ galerijos sienos vaizdas su lygiai prieš šimtą metų parodoje „Ženklas“ matytu potėpio haiku. VINCENTAS!!! Išgirsta šauksmą ausyse ir mato neaprėpiamą šviesą.
To, kas tądien vyko, šiandien suprasti dar negalime. Kas tai – Antrasis Viešpaties nužengimas, technologijų klaida ar tiesiog mirusiųjų prisikėlimas??? Staiga Vincento akyse pasirodo parodos darbo autorė ir sulenktu smiliumi kviečia jį užeiti. Ar atpažins meną, ar atpažins save, ar atpažins Amžinąją.
