Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Kristinos Rimienės tapybos parodai „Pakilti virš kasdienybės", eksponuotai 2019 m. gegužės 9 – 24 d.
Kai Vincentas buvo mažas vaikas ir visi vadino jį Vincuku, mama jam kas vakarą lovelėje sekdavo pasakas. Būtent tada jis patikėjo, kad yra slibinas ir yra gėris, jam, kai užaugs, teks užduotis nukirsti slibino galvas ir vesti karalaitę bei gauti karalystę. Vincukas buvo princas ir tikėjo siužetu: viskas gyvenime susiję, įvykiai vienas po kito seka ne šiaip sau. Per langą šviečiantis mėnulis ir žvaigždės pranašavo, kad Vincukui pasiseks – jis bus princas.
Dabar Vincentui keturiasdešimt metų. Jis – pradedantis rašytojas. Draugai sako, kad jis tik apsimeta esąs rašytojas – iš tiesų, jis yra vaikas, kuriam vis dar įdomu bandyti naujus dalykus ir žiūrėti, kur visa tai nuves. Vincentas niekada nesuauga ir vis atsimena tuos vakarus tėvų namuose. Jo gyvenime iki šiol buvo šiokių tokių įvykių, bet niekas nepatvirtino, kad slibinas išties yra ir jam reikia nukirsti devynias galvas. Kiek besidairė aplink, kiek beieškojo išbandymų, viskas baigdavosi be didelių dramų ir sukrėtimų. Vincentui, kaip rašytojui, trūko nuotykių. Pavojingų nuotykių.
Vieną šių metų gegužės vidurio vakarą Vincentas sėdo prie stalo ir nusprendė pradėti rašyti romaną. Nežinojo nei, apie ką bus knyga, nei, kaip ji rašoma. Buvo skaitęs, kad galima rašyti apie du veikėjus, kurie tiesiog sėdi prie lango ir kalbasi apie gyvenimą, požiūrius, filosofiją ir Dievą. Bet, kiek bebandė Vincentas rašyti samprotavimus, niekaip nesisekė nueiti toliau pirmosios pastraipos. Suprato, kad reikia siužeto vingių, reikia intrigos, reikia gyvybės popieriaus lape. Gyvybės nebuvo.
Ir tada Vincentui į galvą šovė paprasta mintis: jei jau jo niekas nepriverčia kovoti prieš pasaulio blogį; jei jau nepavyksta
sufantazuoti išbandymų; jei kelyje niekas neapdovanoja; jei iš tikrųjų jis nėra princas ir nėra jokios princesės – gal siužetą kas nors tiesiog ėmė ir nušovė??? Kita vertus, net neaišku, ar tikrai siužetas kažkieno buvo nušautas, ar išvis siužetas kada nors buvo. Vincentas mąstė: jei mano mintys nėra nuoseklios, gal visi siužetai yra dirbtiniai, netikri, klastotės? Juk jie nėra tikras gyvenimas!
Tą patį vėlų vakarą Vincentas išėjo į gatvę. Žydėjo alyvos, kvapai kuteno nosį, buvo ką tik nuliję. Vincentas ryžosi eiti ieškoti nušauto siužeto – juk jei buvo žudynės, turi būti palaikai. Taip Vincentas po truputį tapo detektyvu. Nežinodamas, kur negyvo siužeto ieškoti, ėjo, kur akys vedė – visąlaik tiesiai. Prisiminė smagų nutikimą Neapolyje prieš dvi dešimtis metų: kai italai nežinodavo, ką atsakyti keleiviui, klausiančiam kelio, jie ištardavo, kad reikia eiti visą laiką tiesiai. Vincentas gyveno Vilniuje, Užupyje, prie Angelo skulptūros. Pasuko į kalną. Keista, galvojo Vincentas, kad miręs siužetas neskleidžia jokio kvapo. Įdomu, pasvarstė, kokios spalvos jo kraujas.
Klaidžiojo Vincentas po Užupį visą naktį. Ieškojo, sekė likimo ir savo paties, kaip detektyvo, susigalvotus ženklus, kol atėjo gražus vėlyvo pavasario rytas. Nė vieno naktibaldos praeivio nedrįso paklausti, ar jie kartais nematė siužeto. Ir štai ryte Vincentas priėjo Polocko gatvę, naktį buvo ja praėjęs ir neatkreipė dėmesio į nedidelę galeriją. „AP“ galerijos šeimininkė, galeristė Vilma rakino duris ir ruošėsi atverti eksponuojamą parodą tos dienos lankytojams. Vincentas nedrąsiai priėjo ir, bijodamas apsikvailinti, paklausė, ar galeristė nematė nušauto siužeto. Ji atsakė, kad, žinoma, matė! Ir pakvietė užeiti į vidų. Vincentas išvydo paveikslus, nutapytus siužeto krauju: raudonu, mėlynu, žaliu ir kitokių spalvų. Įspūdis buvo pritrenkiantis – aišku, Vincentas buvo ir anksčiau matęs abstrakcijas, bet niekad nepagalvojo, kad jos radosi iš nušauto siužeto.
Ir tada Vincentas suprato, kad daugiau siužeto ieškoti neverta. Tiesiog šios novelės herojus yra ne romanų kūrėjas, o poetas, kuris yra ir bus visada jaunas, nes poetai visuomet lieka vaikais. Vincentas tą rytą rado namą, kuriame gimsta poetai – su visa vietos dvasia, Užupio žavesiu, Vilnelės krantine, kur galima įmerkti kojas į tėkmę ir pajusti, kad tapybos dažai iš tiesų yra žodis, nuo kurio prasideda metafora, simbolis ir pasaulio grožis.
