Ramūno Čičelio novelė, dedikuota jungtinei Slaptosios piešiančiųjų draugijos piešinių parodai, eksponuotai 2019 m. vasario 4 – kovo 4 d.
Anądien Vincentas kėlėsi anksti. Nusiprausė, pasikvėpino, pavalgė pusryčius ir išėjo į seną, kaip ir jis pats, Užupio kiemą. Ten jau laukė seniai Vincento globojamas vargeta, kuriam kasryt duodavo kelias cigaretes bei porą eurų – kad visiškai neskurstų ir galėtų mėgautis paprastais malonumais bent jau rytais. Tąryt Vincentas rankoje nešėsi krepšį, ir elgetai parūpo, kas gi toje pintinėje yra:
– Labas, Vincai, – pasveikino nelengvo kelio bendrakeleivį.
– Labas labas, – atitarė Vincentas.
– Ką krepšy nešiesi?
– Pažiūrėk, matai? Šuršavčikai, – paslaptingai ištarė Vincentas.
– Tiksliai, šuršavčikai, – pritarė bėdžius.
Taip jie ir atsisveikino tąryt, patys nežinodami, kas tie šuršavčikai, bet abu sutarė, kad pintinėje būtent tai ir matė...
Vincentas buvo pakeliui į Slaptosios Piešiančiųjų Draugijos susitikimą. Ne vienerius metus jo galvoje sukosi klausimas: ką aš veikiu toje Draugijoje ir kokia jos tikroji prasmė? Kaip ir anekdotinėje šuršavčikų istorijoje, gyvenime jam buvo miglotai aišku, kad ta Draugija turi slaptą prasmę. Ji – kaip mitologinis vardas, kurį reikia atspėti, kad ežeras, kaip gilioje senovėje, nusileistų ant žemės ir būtų pavadintas būtent tuo vardu. Vincentas numanė, kad Draugija egzistuoja todėl, kad bent vienam iš jos narių reikia nupiešti tai, ko iki šiol Žemėje nenupiešė dar niekas.
O Slaptoji Piešiančiųjų Draugija buvo ypatinga, lyg masonų ordinas. Nors ir buvo Slaptoji, daugelis vilniečių apie ją jau šiek tiek žinojo. Štai 2015-aisiais visi laukė, kad Draugija pasiūlys savo kandidatą į Prezidento postą. Laukė veltui – visi Draugijos nariai, visai kaip ir šiandien, rūpinosi tik vienu tikslu – kaip nupiešti nebūtąjį pavidalą. Po metų Draugija tiek išpopuliarėjo, kad į jos susirinkimus ėmė rinktis visokio plauko „visuomenės veikėjai“, tik apsimetantys, jog moka piešti. Tomis dienomis norintieji patekti į salę netilpdavo. Dalis žmonių išeidavo, neatradę Draugijoje nieko ypatinga, pikti, lyg būtų nusiteikę skaniems pietums, kuriuos kažkas netikėtai uždraudė.
Taip, Slaptoji Piešiančiųjų Draugija bandė sukurti ir Prezidentės, ir daugelio kitų žmonių portretus, tačiau – vis pro šalį, vis ne tas veidas, kurio intuityviai kiekvienas Draugijos narys ieškojo. Pagaliau portretistė Ignė pasisiūlė nupiešti Poeto veidą. Rezultatas buvo įspūdingas – ir bohema, ir visos menininko keistenybės, ir nelengvas gyvenimas buvo matomas tame portrete. Bet ir vėl – ne visai tai. Pagaliau, šiandien, 2019 metų sausio 2 dienos pavakaryje, kai Vincentas po daugybės reikalų pasiekė susisirinkimų salę, Draugijos vadai nusprendė, kad visi yra pernelyg iškankinti amžino klausimo: kur tas Veidų Veidas? Po Naujųjų metų šventės Vilnius, visai kaip prieš šimtmetį, buvo pamišęs dėl spiritizmo seansų – tų laikų, kai Sofija ir Konstantinas Čiurlioniai su draugais slapta žaisdavo kortomis ir žvakėmis. Ir štai, Vincentas įžengia į apypilnę salę, kur visi laukia Mikalojaus Konstantino dvasios. Tik todėl, kad užduotų tą klausimą: ką iš tiesų reikia piešti? Čiurlionio dvasia pasirodė už lango, metalinėje lovoje gulinčio žmogaus pavidalu. Kai buvo ištartas lemtingas klausimas, dvasia sušuko: pieškite Dievo veidą!!! Taip Slaptoji Piešiančiųjų Draugija buvo palaiminta ilgiems šimtmečiams, nes Dievo veidas – tai kiekvieno žmogaus veidas. Taip menininko kančia dėl savo kūrinio netobulumo buvo įveikta visiems laikams. Slaptoji Piešiančiųjų Draugija tapo sala, kurioje ir po šimto metų, kai rankos žmonėms jau bus beveik nereikalingos, vis dar rinksis menininkai, galintys pieštuku nubrėžti liniją, bylojančią žmogaus istoriją nuo priešistorinių laikų, kai pirmieji žmonės braižė ant olų, iki tokių laikų, kai žmogaus, Dievo, veidas tapo toks pamirštas, lyg žmogžudžio galvoje, kuri pamiršo savojo tėvo veidą; kai žmogaus veidas tapo kaip tie juokingi šuršavčikai, kuriuos atpažįsta tik tie, kas vis dar žino... Ir niekam kitam čia nepaaiškinsi...
