Ramūno Čičelio novelė, dedikuota AP galerijos jungtinei jaunųjų menininkų tapybos parodai „Ekspozicija Nr. 1", pristatytai 2019 m. balandžio 9 – gegužės 9 d. Viktoras Paukštelis, Laura Žaliauskaitė, Augustas Lopas, Algimantas Černiauskas, Eimantė Šimkutė.
Vincento pavardė – Paukštelis. Jis nuo pat vaikystės skaudžiai suprato, kad kai kurios pavardės kažkada buvo pravardėmis. Kai kiek paūgėjo, Vincentui dažnas sakydavo: „Pažiūrėsim, kas tu per paukštis!“. Vėliau, kai šokdavo bare, merginos jam tardavo „Tu taip primeni paukštį, kaip strazdas transe“. Vincentas dėl to nepykdavo, tik būdavo įdomu, kokį likimą jam neša pavardė-pravardė.
Vieną dieną mūsų novelės herojus nusprendė išsiaiškinti, kas slypi žodyje, kuris taip primena dvisparnį gyvūną. Taip jau atsitiko, kad į rankas pateko Jurgos Ivanauskaitės „Ragana lietuje“: šventojo Pranciškaus paukšteliai... Vincentas Romoje sėda į traukinį ir keliauja į Asyžių, į tą patį sodą, kuriame visi pasaulio paukščiai tupia ant šventojo rankų ir pečių. Gegužės mėnuo, karštis alinantis. Vincentas katedros šventoriuje, Asyžiuje. Ruošiasi melstis ir dairosi paukščių. Staiga, ištarus „amen“, nuo Pranciškaus sodo medžių pakyla vienas paukštis, lakštingala, ir nutupia ant Vincento viršugalvio. Herojus supranta, kad tai – palaiminimas.
Laimingas Vincentas grįžta į Lietuvą ir toliau ieško savo šaknų. Prisimena, kad studijų metais kurso draugės pastebėjo kolegos panašumą į Oskarą Milašių. Atmintyje iškyla rašytojas, sėdintis Paryžiaus parke ir lesinantis paukščius. Vincentas prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Dar nesudegusios. Prisėda ant suolelio ir su siaubu pamato didžiulį šviesos blyksnį, sklindantį nuo katedros smailės. Neišlaikęs užsimerkia. Akyse – pasaulis po penkių dešimčių metų. Supranta, kad paukščiai – ne vien laimė, bet ir mirusiųjų sielos. Jos, kaip ir Oskarui Milašiui, leidžia pranašauti. Kadangi gyvena netikrų pranašų laikais, Vincentas tylės apie tai, ką matė tą popietę Paryžiuje.
Ir štai visiškas netikėtumas – 2019-ųjų balandį Vincentas atsiduria Amsterdamo Dam aikštėje. Visu ryškumu blizga užrašas „Happiness“, „Laimė“. Vakaras, žmonių pilna erdvė. Ir nėra, kur žengti žingsnio – visur pilna nutūpusių balandžių. Mergaitė iš Afrikos laiko saują saulėgrąžų. Meta jas į orą. Pakyla didžiulis balandžių debesis. Vincentas ištiesia ranką – balandžiai tupia vienas po kito. Jis pajunta laimę – neapibrėžtą, numanomą, kažkur laukiančią.
Asyžiuje, Paryžiuje, Amsterdame Vincentas buvo svečias. Laimė turi būti kažkur arčiau namų, arčiau gimtojo Vilniaus. Supranta, kad tos šaknų paieškos beveik nieko nedavė – tik tokius „mažus“ dalykus, kaip palaiminimą, liudijimą, kad amžinasis gyvenimas išties yra, ir tai, kad net šiapus, dar būnant šioje Žemėje, galima būti laimingam. Vis dėlto toks jis jaučiasi tik paukščių akivaizdoje.
Vincentas atsiduria daugiau nei dešimtmetį pažįstamos Vilniaus galerininkės Vilmos valdose – galerijoje, kur pakabinti įvairūs tapybos darbai. Ir, o Dieve mano, Vincentas stovi tiesiai prieš Viktoro Paukštelio darbą, kuriame nutapytas paukštis. Galerininkė pasakoja apie menininką, dar ir grojantį fortepijonu, bet Vincentas jau mato šį paveikslą savo namų svetainėje. Nes paukštis yra totemas. Ir kokie neteisūs buvo lietuviai, pavardes suteikdavę pagal žmogaus išvaizdos panašumą į ką nors. Juk paukštis, pavardė Paukštelis yra tie ženklai, kuriuos afrikiečiai, šokdami apie laužą, duodavo savo genčiai kaip saugumo garantiją. Kai žmones globoja paukščiai, paukšteliai, tokie, koks yra Vincentas Paukštelis ir Viktoras Paukštelis, daugelis gali būti ramūs. O kai gimsta tokie tapybos darbai, juos turintieji yra lyg paukščių giminės draugai. Iš tiesų, giminių čia nėra, paukščiai yra tiesiog žmonijos šauksmas iš pačios seniausios praeities. Jis byloja, kad ne mes pirmieji ir ne mes paskutiniai ieškome vis tų pačių dalykų. Vincentas dabar jaučiasi taip, lyg būtų pradėjęs iš naujo gyventi. Net po pusšimčio metų novelės herojus nutūps kieno nors kieme ir taikysis į lesyklą, iš kurios bus matyti Viktoro Paukštelio darbas. Nes menas, kaip ir paukščiai, yra iš amžinybės.
