Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Gražinos Murelytės-Ajauskienės ir Vilijos Kisieliūtės tapybos parodai „Pavasario garsai", pristatytai 2019 m. kovo 18 – balandžio 7 d.
Ankstyvas 2019-ųjų kovo 19 dienos rytas. Vincentas ką tik atėjo į mokyklą. Ši pradinė mokykla ypatinga – čia vaikai mokosi pagal Valdorfo principus. Kūrybingumas – pats svarbiausias ir pamatinis. Pirmoji pamoka – kūno kultūra. Mokytoja surikiuoja vaikus į eilę ir pasako, kad šiandien jų laukia nelengva užduotis: parodo į siūlo galą. Šis siūlas Užupyje ištiestas per du kilometrus. Mokytoja Laura tam iš anksto ruošėsi: vakare nutęsė siūlą Užupio skersgatviais ir kitame, ne mokykloje esančiame, gale paslėpė dovaną. Kantriausiam ir atkakliausiam vaikui. Vincento akyse – žiburiukai. Galima pasiekti tai, kas iki šiol neišbandyta. Mokytoja paprašo vaikų sekti paskui siūlą ir eina šalia.
Tiltas per Vilnelę. Šeštadienį upė buvo žalia. Miestiečiai šventė Patriko dieną. Daug vėliau Vincentas sužinos apie James'ą Joyce'ą – ikoninį airių autorių. Ir į Dubliną nukeliaus. Šiandien Vilnelė – ne žalia. Ji pilka. Rūkas, rūkas, rūkas. Dar vėliau Vincento laukia stovykla Dzūkijos vidury. Migla bus tokia pati, kokia ir šiandien, visi sakys, kad Vincentas yra graži dovanėlė daugeliui žmonių. Vaikai stumdosi prie siūlo – kiekvienas nori laikyti jį savo rankose. Laura pagalvoja – čia būsimi vadovai, lyderiai veržiasi vadovauti. Bet iš tiesų užduotis kita. Kantrybė ir jos ugdymas.
Tiltas pereitas. Dešinėje baltuoja parduotuvėlė. Vincentas žino, kad čia maistą perka jo tėtis. Visada ima sūnų su savimi. Kad suprastų, kas yra darbas ir kam reikalingi pinigai. Šiandien Vincento tėtis toli. Jis vis dar studentas. Mokosi architektūros doktorantūrą Amsterdame. Vincentui tėčio trūksta, bet mama guodžia ir sako, kad tėtis Matas netrukus vėl nusileis iš miglų. Miglos gali atnešti bet ką – tiek Vincentas supranta jau dabar. Kai Kauno oro uoste laukia lėktuvo su tėčiu, iš miglų nusileidžia stebuklingas susitikimas. Vienatvė, kurios Vincentas nepatiria. Reikia tikėtis, ir nepatirs. Kol kas vienatvę ant savo pečių neša Matas.
Pavasarį Užupio Angelas ryte būna kitoks – visas nutviekstas keistos šviesos. Ne baltas ar marmurinis, o lyg sukurtas iš tos miglos. Daug vėliau Vincentas tapys paveikslus. Jis bus dailininkas. Jo darbuose bus tokia šviesa, kuri ves žmones iš tamsiausios nakties. Kol kas Angelas šypteli Vincentui. O tuo tarpu prie siūlo belikę jau tik keli klasės draugai. Kitiems jau nebeužteko kantrybės. Išsilakstė. Valdorfo mokykloje – jokio valios primetimo.
Tiesiai už angelo – kryžkelė. Vincentas jau žino, kad kartais reikia rinktis kelią. Neįmanoma eiti dviem gatvėmis vienu metu. Dešinėje Vincentas mato gėlių pardavėją. Ji jam kažką primena. Tuoj atsimins. Na, žinoma – tai daugybė natiurmortų ant jų namų sienų. Visuose – gėlės. Čia Vincentas supranta: norint pasiekti didelį tikslą, reikia mažų uždavinių – svarbu nepaleisti siūlo iš rankų. Pardavėja sveikina vaikus. Užduotį tęsia vos trys mokiniai. Staiga migla ima sklaidytis. Šviesa pakinta. Vincentas nuo pat mažų dienų buvo jautrus šviesai ir spalvai. Mokytoja Laura ištaria: vaikai, iki tikslo liko labai nedaug. Vincentui šauna į galvą mintis: o juk tikslo mes ir nežinome, mokytoja nepasakė, kas kitame siūlo gale.
Vincento draugas Tautvydas užsižiūri į praeivius, jį pagauna smalsumas, siūlas iš rankų ir išslysta. Kitas klasės draugas Lukas visą kelią kartojo: kiek dar liko, na, kiek dar liko? Vincentas jam atsakinėjo: jau tuojau, jau netrukus. Luko kantrybė trūksta, ir jis paleidžia siūlą. Vienintelis Vincentas vis dar seka siūlo kelią. Ir štai – pabaiga. Kitame siūlo gale – nuostabi meno galerija su paveikslu, kuriame nutapytos obelys. Vincentas jame randa miglą, tamsumas ir šviesumas, tonus ir pustonius – Pasaulio medį, apie kurį sukasi visas gyvenimas. Mokytoja sveikina kantriausią mokinį. Vincentas jaučia, kad ši vieta yra taip ilgai lauktas jo šių metų pavasaris: čia visos gėlės jau pražydusios.
Po daugelio metų menininkas Vincentas sėdės prie „AP“ galerijos lauko staliuko (bus beveik vasara) ir siūlys užeinantiesiems paskanauti mėtų arbatos, nes būtent šis gėrimas vedė jį per dailės akademijas ir suvedė su mokytojais. Nes ir tuomet jis bus tas pats kantriausias 2019-ųjų berniukas. Bet kartu jau kiek kitoks. Jei pajutote mėtų skonį burnoje, Jums metas tapyti, sako Vincentas. Su pavasariu, kuris šiais metais galės tęstis tiek, kiek tik kam norisi!
