Rašytojo Ramūno Čičelio novelė, dedikuota dailininkės Kristinos Danilevičienės smėlio paveikslų parodai „Smėlynai", eksponuotai 2020 m. spalio 26 d. – lapkričio 22 d. Dabar parodą galite apžiūrėti ir virtualiame ture, paspaudę čia.
Kiekvienas poetas lapkričio mėnesį, kasmet turi atsidurti prie jūros. Tokią taisyklę Vincentas žinojo jau seniai. Nuo studijų laikų. Tada pirmąsyk matė jūrinę audrą. Tada galėjo mirti.
Šiandien Vincentas stovi prie kelto. Skaičiuoja žuvėdras. Lyg prieš sapną aveles. Šimtas pirmoji, šimtas antroji. Priplaukia eldija. Kelto niekur nematyti. Vairininkas pasiūlo sėstis. Mūsų personažas pernelyg nesipriešina. Momentas – irklas įsiremia į krantą. Atsistumiame nuo žemės. Nuo daiktų, pinigų. Nuo triukšmo. Irklas nyra į vandenį. Su kiekvienu panirimu Vincentas prisimena artimus žmones. Tarsi atsisveikintų. Jis dar nežino, kuo baigsis ši kelionė. Kitas krantas matomai nematomas. Lapkričio rūkas. Vincentas pakelia ranką ir sklaido miglą. Tai padeda nedaug. Po dvidešimt šešių irklo grybšnių prie eldijos prisiartina Martynas. Taip jis prisistato. Vincentas atpažįsta Mažvydą. Šis moja plaštaka ir kviečia į špitolę. Pas bendraminčius. Pas raštininkus. Vadinasi, pas poetus. Sėdintysis valtyje neskuba priimti kvietimą. Iš kitos pusės tarp rūko debesų išnyra Liudvikas Rėza. Vincento ausyse spengia. Nuo muzikos. Tokios, kokios iki šiol niekur negirdėjo. Tai – sutartinės. Ir ne šiomis dienomis atliekamos. Iš amžių glūdumos. Vincentas girdi senuosius kuršius. Tolumoje esantys smėlio kalnai ima kilnotis pagal sutartinės ritmą. Palenkęs galvą, Vincentas vandenyje mato daugybę žuvelių. Panardina ranką ir vieną sugauna. Delne spurda gyvybė. Pirštai atgyja. Vincentas paleidžia žuvelę ir mato artėjant nerijos krantą. Eldija atsiremia į smėlį. Šis yra visa ko pagrindas. Pats trapiausias ir pats tvirčiausias tuo pat metu. Nes jis yra judėjimas.
Vėjas pučia į Vincento veidą, kai jis žengia pirmąjį žingsnį į dvasios pasaulį. Tai – ne nuotraukos ir net ne paveikslai. Tai – kelionė, gyvenimo nuėjus pusę kelio. Vincentas atpažįsta – jis Juodkrantėje. Meldai šiūruoja į blauzdas. Saulė po truputį leidžiasi. Reikia spėti prie jūros. Dėl žaliojo spindulio, kuris yra paskutinis, saulei besileidžiant.
Vincentas kyla į Raganų kalną. Visos jo pažįstamos ir mylimos moterys yra raganos. Koks pokalbis. Koks polilogas. Čia nieko nenuslėpsi. Viskas akivaizdu, kaip marių vandens paviršius. Bet Vincentui reikia gelmės. Jis žengia žingsnį nuo raganos-mylimosios skulptūros ir prasmenga.
Vartai atsidaro. Jokio Cerberio ar kitokio sargo. Tai, kas svarbiausia ir artimiausia, yra čia. Užpustytas smėlio kuršių kaimas. Tylos byla. Vienatvės byla. Prasmės byla. Dėl ko gyventi toliau, klausia savęs Vincentas. Dėl švaraus smėlio be akmenų, atitaria Tomas Sakalauskas. Čia Vincentas yra tarp visko. Gyvųjų ir mirusiųjų. Ramybės ir judesio. Tarp savęs ir kitų. Amžinasis tarp. Ir ta daugybė mėlynų smėlio dėžučių. Kiekvienoje – atsakymai į klausimus. Vincentas nori užduoti vieną vienintelį klausimą: ar yra Dievas? Ištarus garsiai, smėlis sustingsta. Vienos smiltelės tereikia, kad būtų atsakyta. Nes pasakyta – ir bus atsakyta. Tą akimirką Vilniuje, galerijoje AP ant sienos eksponuojamas paveikslas „Slaptažodžiai“ per langą pagauna paskutinį dienos spindulį. Jis ne žalias. Jis – veriantis kiaurai, nes eina per visas sienas, pilis ir įtvirtinimus. Kai Vincentas pajunta beveik sužinojęs atsakymą, staiga atsiduria labirinte, iš kurio išeities nėra.
Nuo tos dienos Vincento niekas nematė ir negirdėjo. Ar Vincentas tebebuvo gyvas – nežinoma net Friedrichui Kuršaičiui, nerijos kronikininkui.
Ir šių eilučių autorius bandė ieškoti Vincento. Lyg rado, lyg ne, bet labirintas – jau kitoje vietoje. Ir atsiveria jis tik švariam ir ramiam žmogui. Ne man, ne Jums. Bet minėtame paveiksle yra pėdsakas. Ar pamatysite, ar atpažinsite? Viską žino tik smėlis. Tarp dantų, batuose ir plaukuose. Nesipurtyk jo, mielas skaitytojau. Nes jis yra žinojimas, jaunystė ir gyvenimas.
