Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Valentino Ajausko tapybos, grafikos ir objektų parodai „Dalykai pagal Valentiną Ajauską", eksponuojamai 2020 m. birželio 22 d. – liepos 19 d.
Vincentas yra toks žmogus, kuris beveik nieko nežino apie savo kilmę ir giminės istoriją. Tai kankina. Jis gyvena nedideliame mieste. Šio miestelio centre yra skulptūros: medžiai, lyg apversti aukštyn šaknimis. Prie tų šaknų – akmenys. Sunku juos nešioti. Žinojimo ir ramybės alkis yra didžiuliai.
Bet apie viską – iš eilės. Vincentas žino tik tiek, kad jo prosenelio gyvenime buvo svarbus stalčius. Iš jo senolis traukė lapus ir parašė bei pasirašė lemtingąjį dokumentą. Vincentas bandė archyve rasti tą popieriaus lapą. Nepavyko. Nežinia ir skausmas lyg be priežasties.
Vincentas atsakymo ieško užsienyje. Iš paskutiniųjų bando rasti tą stalčių. Jaučia, kad šis medžio gabalas yra išeitis. Vincentas Krokuvoje. Karalių rūmuose žiūri į viedrodį. Šis rodo herbą kampuose. Vincentas fotografuoja tą ženklą. Aiškinasi, ką jis reiškia. Atranda, kad jo prosenelis buvo Rytų Lietuvos bajoras. Bet Lenkijos mieste Vincentas neužsibūna. Traukia toliau mįslių grandinėlės tvarka.
Atsiduria Neapolyje. Vincentui visada rūpėjo jo pavardės kilmė. Jokiame žodyne ji nėra paaiškinta. Pavardžių žodyne parašyta: „kilmė neaiški“. Siauroje Italijos miesto gatvelėje Vincentas suka pas seno draugo bičiulį Džiuzepę. Šis – filologas, kalbininkas. Atsakymas čia pat – barzdočius italas paaiškina, kad Vincento giminė yra kilusi iš Šiaurės Italijos. Tai – pavardėje užkoduota kilmės paslaptis.
Vincentas keliauja toliau. Dabar jis Taline. Prie didžiulių tvirtovės sienų stovi mergina ir kviečia mūsų herojų užeiti apsipirkti į sendaikčių parduotuvėlę. Vincentas dairosi ko nors, kas kalbėtų. Pardavėja sako: gal Jums reikėtų kepurės? Novelės herojus nustebęs ima lino audinio galvos apdangalą ir matuojasi. Mergina sako: tik pasižiūrėkite į save, nuostabu! Vincentas jaučia, kad kepurė jam tinka, bet supranta, kad kažkas jai trukdo ant galvos. Lyg ragai išaugę. Mergina pastebi Vincento sumišimą ir nuima kepurę, palydi žodžiais: Jūsų giminėje būta medžiotojų, todėl jokia kepurė netiks!
Vincentas Niujorke, pas žymų lietuvių menininką. Pastarasis kviečia pasidairyti po Manheteno galerijas. Žino, kad Vincentas ieško ne herbo, ne ragų ir ne vardo kilmės. Jis ieško stalčiaus. Malonus miestas Niujorkas, bet atsakymo čia nėra. Čia tik senelio skausmas dėl okupuotos Lietuvos. Jei ne tėvynės likimas, Vincento senelis būtų lyg iš spektaklio „Amerika pirty“.
Ir štai, 2020 metų liepos 13 dieną Vincentas, grįžęs iš klajonių, bet dar be esminio atsakymo, įeina į Valentino Ajausko dalykų parodą Vilniuje, Polocko gatvėje. Pirmasis įspūdis – drobėje su įvairiais nutapytais ženklais jis mato ir savo giminės herbą. Visa galerija atrodo, lyg būtų ne šiame mieste, ne šioje tikrovėje, ne šiame rimtume – paroda atrodo, lyg būtų eksponuojama didžiuliame karštyje. Netrukus ant galerijos pamato elnio ragus ir pagauna nuojauta, kad šiame pastate yra ir esminis atsakymas. Taip, čia. „AP“ galeristė Vilma atveda Vincentą prie stalčiaus, ir personažas pajunta, kad būtent šis eksponatas, perdirbtas į padėklą, kažkada buvo būtent tas lemtingasis prosenelio stalčius. Vincentas paima į rankas stalčių-padėklą ir staiga ant galerijos sienos kabantys meksikietiški mediniai liežuviai sako – prosenelis iš šio stalčiaus traukė lemtingą testamento popierių, kuriame pasmerkė savo sūnų, Vincento senelį, skurdui, nes senelis vedė gudų merginą, Vincento senelę. Nuo šios akimirkos Vincentas žino: joks turtas negali nugalėti meilės. Nes pasaulis yra teisingas. Nes daugelis atsakymų yra prieinami. Nes viskas nėra tiek rimta, kiek galvoja Vincentas, ir viskas nėra taip juokinga, kaip turbūt galvoja Valentinas Ajauskas.
Parodos rėmėjai: Kristina Mekšrūnienė ir Magrės Baldai.
