Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Arvydo Pakalkos grafikos parodai „Keliamieji metai", eksponuojamai 2020 m. vasario 29 d. – kovo 29 d.
2020 metų birželio 7 diena. Vincentas aiškiai, kaip šiandien, prisimena kolegos iš universiteto pasakytus žodžius po praėjusių Kalėdų: „Netrukus didžiausia vertybė bus su draugais kavinėje išgertas kavos puodelis“. Negalėjo profesorius tada žinoti, ką mes išgyvenome šį pavasarį, po žiemos, kurios nebuvo. Bet kartu ir galėjo žinoti – juk humanitarai geriausiai nujaučia, kas mūsų laukia.
Šiandien Vincentas eina Vilniaus Pylimo gatve į Centro polikliniką pasiskiepyti nuo koronaviruso. Taip, vakcina jau išrasta. Vincentas gali tik įsivaizduoti, kokios drąsos prireikė tiems, kurie leidosi išbandomi ta vakcina. Aišku, pinigai irgi atliko savo vaidmenį. Vincentas įžengia pro poliklinikos duris ir supranta, kad už pusvalandžio galės gyventi be baimės užsikrėsti. Vienas švirkšto dūris, ir išspręsta.
Vincentas tiesiog išskrenda iš poliklinikos ir pasuka Trakų gatvės link. O čia akordeonu nuostabias prancūziškas melodijas išgauna puikusis gatvės muzikantas. Prieš kelis mėnesius tokio vaizdo net susapnuoti jau buvo beveik neįmanoma.
Tolimesnę Vincento kelionę suprasti gali tik tas, kuris žino, jog mūsų pasivaikščiojimai yra didžioji netikėtumo galimybė. Ir tikrai, prie Dominikonų ir Universiteto gatvės kampo jis sutinka savo studentų grupę, kuri šurmuliuoja, kalba garsiais balsais ir galvoja, ką gi čia nuveikus šią nepakartojamą, ką tik prasidėjusią vasarą. Vincentas pastebi, kad savo žvilgsniu gaudo pačius gražiausius vaizdus, kuriuose, pirmiausia, yra gyvi žmonių susitikimai. Vincentas nesusilaiko nepasisveikinęs su studentais ir jaučiasi, lyg sveikintų juos po didžiulio sukrėtimo.
Štai, Vincentas toliau žingsniuoja ir netrunka netikėtai pamatyti savo vaikystės draugą, kurį užkalbina, pasisveikina, į abi rankas paimdamas bičiulio delną, ir pakviečia į kavinę nuostabaus espresso bei puikios picos su jūros gėrybėmis. Vincentas yra ypatingas Italijos kultūros ir visuomenės fanas, garbinantis šią šalį, pradedant jos maistu ir baigiant menu. Pokalbis prie kavos ir picos sukasi apie tai, kas vyksta prieš akis. O vyksta tikras menininko iš Dailės akademijos Ernesto performansas. Taip, tiesiog gatvėje. Šiandien visas Vilnius kupinas gyvybės, nes kiekvienas, kuris save vadina menininku, jaučia didžiulį troškimą pats grįžti ir kitiems susigrąžinti gyvenimą, apčiuopiamą tikrovę. Ir vis dėlto, koks pranašiškas buvo XX amžiaus antrosios pusės filosofų įspėjimas apie tai, kad žmonija praranda tikrų dalykų džiaugsmą ir baigia sulįsti į ekranus.
Vincentas atsisveikina su draugu ir pasuka į universiteto biblioteką. Čia užsisako knygą apie simuliaciją ir simuliakrus. Be šios knygos, žmonės neatsigaus po kelių mėnesių išbandymo namuose. Bibliotekininkė pasakoja apie knygas, kurias dabar ima daugelis studentų. Dominuoja potraumines patirtis analizuojantys autoriai.
Padėkojęs už knygą, Vincentas pasuka į kino teatrą nusipirkti bilietų į vakaro seansą. Įeiti į pastatą neįmanoma – jis užgultas visų, kurie pasiilgo kino. Vincentas džiaugiasi stovėjimu eilėje ir nuogirdomis iš aplinkinių žmonių kalbų. Panašu, kad siaubas baigėsi – keliamieji metai tampa linksmi ir džiugūs.
Galutinis Vincento pasivaikščiojimo tikslas – Užupis, Polocko gatvėje įsikūrusi AP galerija, kurios šį pavasarį pasiilgo labiausiai. Čia eksponuojamos Arvydo Pakalkos monotipijos mūsų herojui aiškiai sakė: reikia kaskart džiaugtis netikėtumu, kurį pasiūlė kad ir šiandiena, nes niekada nežinai, kokį vaizdą gausi stiklu prispaudęs dažus. To paties autoriaus grafikos darbai bylojo, jog jokia linija nesibaigia – ji tik išbaigia darbą ir sukuria visumą. Jos iš mūsų visam laikui atimti negali niekas.
Argi šiandienos sveikata ir netikėtumų gausi diena Vincentui nėra proga pakelti gero vyno taurę?! Už kiekvieno A. Pakalkos grafikos parodos „Keliamieji metai“ darbo ir paties žmogaus pilnatvę!
