Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės tapybos parodai „Manęs čia nėra", eksponuotai 2019 m. rugpjūčio 26 – rugsėjo 22 d.
Šiandien, 2019-ųjų rugpjūčio 31 dieną, mūsų herojus Vincentas yra niekam neįdomus Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius. Jis, be visų kitų ydų, yra dar ir mizantropas, paniurėlis ir niurzga – žodžiu, skaitytojo dėmesio, atrodytų, nevertas tipas. Jis kas mėnesį parašo ir nupiešia ant lapo tai, kaip supranta melą, blogį ir bjaurumą. Kolegos Vincento nemėgsta ir net nekenčia – matote, jam sekasi dėstyti, nes į filosofijas studijas šiandien Lietuvoje krypsta dažniausiai nuo konkrečios realybės nutolę studentai. Tačiau jaunus žmones jis traukia ne savo įpročiais ir abejotina sėkme, o tuo, kad visą savo dar neilgą gyvenimą bando atsakyti į klausimą: kokia yra pirmoji šio pasaulio mintis? Nesuklys tie, kurie manys, kad Vincentas privačiai išpažįsta dzenbudizmą, kuris neneigia reinkarnacijos. Į minėtą esminį klausimą Vincentas bando rasti atsakymą niekur neišvykdamas iš gimtojo Vilniaus. Visada stengiasi būti čia, Vilniuje, ir dabar.
Vis dėlto Vincentas aiškiai žino, kad tas, kas jis yra dabar, buvo ne visada. Bet apie savo ankstesnį sielos gyvenimą jis nieko tikra nežino ir negali sužinoti – nušvitimas kaip neateina, taip neateina. Šios novelės skaitytojai yra privilegijuoti, nes, kaip ir jos autorius, gali sužinoti, kas Vincentas buvo praėjusiuose gyvenimuose.
Deja, ankstyviausios žinios apie tai mus pasiekia iš jau gana vėlyvo XVI amžiaus. Veiksmas vyksta dabartiniame Jonavos rajone, renesansiniame Kulvos miestelyje. Vincentas, kitaip lietuvių raštijos pradininkas Abraomas Kulvietis, vaikšto po gimtąjį kiemą, prieš ruošdamasis išvykti į Lenkiją, Krokuvos miestą, kur pradės savo ilgą mokslo kelią. Patekęs į Lenkiją, prie vieno iš Krokuvos namų jis kone kas vakarą dainuos serenadas aistringai mylimai mergaitei, kuri yra artima karalienės Bonos Sforcos giminaitė. Meilė nelaiminga, tačiau verta dėmesio ir atjautos. Bet daug svarbiau tai, kad jau Krokuvoje Vincentas supras, jog pasaulis prasidėjo nuo užrašytos minties. Tai – viso jo protestantinio tikėjimo pagrindas. Vis dėlto tos minties Vincentas, kitaip Abraomas Kulvietis, nežino ir stengsis nesėkmingai ją įspėti visą gyvenimą. Koks gi tas Žodis, nuo kurio visa prasidėjo?!
Po beveik trijų šimtų metų Vincento siela atgimė kaip žymus filosofas, mokslininkas Imanuelis Kantas. Šiam mūsų herojaus pavidalui dabartinis Vincentas jau artimesnis – itin bjaurus charakteris ir užsispyręs noras niekur neišvykti iš Karaliaučiaus. Gal ir buvo kada Vincentas-Imanuelis Kantas išsmukęs už miesto vartų tamsią naktį, tačiau to niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti. Šiam Vincento pavidalui visada atrodė, kad pirmoji pasaulio mintis (jį irgi apsėdusi manija atsakyti į tą klausimą) būtinai buvo kritinė – Kūrėjas negalėjo būti patenkintas tuo, ką sukūrė!!!
XX amžiaus viduryje Vincentas-jau filosofas Albert'as Camus stovi ant Senos kranto ir mato vandenį. Mąsto apie pirmąją pasaulio mintį ir jam atrodo, kad planeta turėjo prasidėti nuo pirmojo žmogaus. Po kelerių metų amžininkai jau mirusio Vincento-Albert'o Camus kelioniniame krepšyje randa nebaigtą romaną „Pirmasis žmogus“. Vis dėlto atsakymo į tą esminį klausimą ir ši Vincento „versija“ nerado.
Šių metų rugsėjį, užsukę į Vilniaus Užupio rajone, Polocko gatvėje esančią „AP“ galeriją, galite matyti ir tą Vincento Krokuvos mylimosios namą, ir Paryžiaus vaizdą, kurį neabejotinai matė Vincento akys, ir daugelį kitų paveikslų, kurie neduos Jums atsakymo apie pirmąją pasaulio mintį, tačiau tai, kad tą Mintį pajusite ir gal net išgirsite šalia kvėpuojantį Vincentą, galiu Jums garantuoti. Taip buvo man, taip gali būti ir Jums! Tegul parodos geltona spalva veda Jus per šią salę ir leidžia jausti pasaulio pradžią – formas, šviesą ir idėjas.
