FAÇADAS – Paryžius Ievos Gailės fotografijos parodoje

Paryžius yra vienas labiausiai fotografuotų ir vaizdiniais stereotipais apkrautų miestų. Eifelio bokštas, Luvras, Monmartras ar Moulen Ružas jau egzistuoja kolektyvinėje vaizduotėje dar prieš žmogui ten nuvykstant. Paryžius yra tarsi miestas - organizmas, kuriame architektūra niekada neegzistuoja atskirai nuo jo dvasios.

Šioje parodoje siekiu padaryti priešingą žingsnį - išardyti žinomą stereotipinį Paryžiaus vaizdą ir konstruoti savąjį. Tai yra, atskirti pastatus nuo įprasto miesto triukšmo, pašalinti arba prislopinti kontekstą, ikoninius objektus paversti forma, struktūra ar beveik abstrakčia kompozicija, vaizdo kalba suvienodinti skirtingų epochų pastatus. Pateikti ne svajonių Paryžių, o tai, iš ko ši paryžietiška svajonė sukonstruota.

Perkelti į išvalytą, tamsų tapybinį foną, pastatai tampa architektūriniais portretais. Nuo konkretaus laiko ir vietos atskirtoje erdvėje išryškėja tai, kas įprastame miesto peizaže dažnai lieka nepastebėta: proporcijos, ritmas, medžiagiškumas, faktūra, šviesa. Vienas statinys pasirodo santūrus ir monumentalus, kitas – teatrališkas ir ekspresyvus, trečias – pavargęs, tačiau išsaugojęs orumą. Architektūra čia įgyja asmenybę, laikyseną ir emocinį svorį.

Šiose fotografijose fasadas veikia dvigubai: tai ir tiesioginis žvilgsnis į architektūros formą, ir atsiribojimas nuo įprasto Paryžiaus kultūrinio fasado. Atskirti nuo atvirukinių stereotipų ir turistinių reikšmių, pastatai tampa savarankiškais vaizdais, primenančiais portretinės tapybos personažus. Todėl žiūrovas susitinka ne su miestu, bet su atskiromis jo architektūrinėmis asmenybėmis: skirtingų charakterių visuma, kurioje kiekvienas architektūros objektas tampa individualybe, savita asmenybe, beveik žmogumi.

O pats žmogus fotografijose pasirodo retai ir tik kaip laikinas miesto gyventojas. Jo buvimas primena, kad erdvė ir laikas yra didesni už jį. Žmonės ateina ir išeina, o miestas tęsia savo nesibaigiantį spektaklį. Todėl pagrindine parodos veikėja lieka architektūra. Žmogus čia tėra trumpam pasirodantis mastelio, laiko ir judėjimo ženklas, kurio trapumas dar labiau išryškina pastatų pastovumą, jų gebėjimą išlikti ir tęsti savo nebylų gyvenimą.

Kūrinius į visumą jungia santūri ir nuosekli vaizdinė kalba: tamsus fonas, prislopintos spalvos, aiški geometrinė kompozicija ir didelės vizualinės tylos erdvės. Tamsa čia ne paslepia, o išryškina. Sukurta tyla sustabdo skubantį žvilgsnį ir palieka erdvės žiūrovo asmeniniam santykiui su miestu. Paryžius rodo savo fasadą, o tai, kas slypi už jo, atsiveria daugybei individualių interpretacijų.

paroda eksponuojama spalio 5-18 d.