Antano Jasenkos paroda „Paviršiai“: įamžinti muzikalūs makrokosmoso sluoksniai

Abstrahuoti paviršiai – lyg topografiniai tyrinėjimai

Šioje parodoje A. Jasenkos pristatomi abstrahuoti paviršiai – tai lyriški ir muzikalūs topografiniai tyrinėjimai, kuriuose atsiskleidžia žmogaus ir jį supančio pasaulio sintezė. Kiekvienas paviršius čia ne tik kūrybinio tyrimo objektas, bet ir makrokosmoso patirtis, kurioje susipina linijos, spalvos ir erdvės energija. Skambių spalvų ir ritmiškų elementų sūkuriuose išnyra harmoningos kompozicijos, kupinos momento dvasios. Menininkas nutolsta nuo ankstesniuose darbuose vyravusio figūratyvo, dramatizmo, teatrališkumo ir ekspresyvios įtampos, ir kviečia žiūrovus mėgautis spalvų simfonijomis.

Muzikos ir dailės paralelės

„Vaizdas ir garsas – skirtingos duotybės, tačiau abi priklauso gyvajai prigimčiai: ausis ir akis yra instrumentai, kuriais žmogus naudojasi pažinimui“, – sako menininkas.

A. Jasenkos kūryboje muzika ir vaizdas niekada nebuvo atskiri poliai. Jis prisimena, kaip vaikystėje, mokytojos prašymu, piešdavo J. S. Bacho fugas, tam kad geriau suprastų barokinės muzikos struktūrą. Šį sinestezinį suvokimą – garso vizualumą ir spalvos muzikalumą – menininkas išsaugojo visame savo kūrybiniame kelyje. Jam svarbiausias – pusiausvyros dėsnis: kiekvienas paviršius tampa tarsi partitūra, kurioje dera kontrasto, pauzės ir ritmo santykis. Tapyba čia tampa klausymosi būdu – priemone, kuri ugdo įsiklausyti į šviesą, faktūrą bei erdvinę struktūrą.

Parodoje pristatomi aliejinės pastelės kūriniai atskleidžia šį sinestezinį mąstymą. Tai abstrahuoti paviršiai, kuriuose aplinkos struktūros ir gyvenimo ritmas prabyla spalvų jungtimis, meistriškai suderintomis tarsi natos akorde.

Vizualinė harmonija A. Jasenkos darbuose

A. Jasenkos paviršiai artimi abstraktaus ekspresionizmo dvasiai. Geometrizuotos ir deformuotos realybės formos čia įgauna emocinį ir vizualinį intensyvumą, pranokstantį mimetinį tikrovės vaizdavimą. Raibuliuojantys šviesos atspindžiai suteikia spalvinėms kompozicijoms muzikinės gyvasties ir vizualinės harmonijos. Kalibruodamas dinamiškų ir blausių tonų balansą, menininkas kuria lyriškus paviršius: sodrios melsvos, gelsvos ir žalsvos tonacijos kontrastuoja su subtiliais pilkais ar ochriniais intarpais, suteikdamos kūriniams tylų švytėjimą. Potėpis čia chaotiškai meditatyvus, ritmiškai netolygus, atspindintis gyvenimo struktūros poliariškumą.

Efemeriškas grožis perteikiamas spalvinių plotmių sluoksniais, kuriuos blaško ir dalina banguojančios linijos. Tokia struktūra atskleidžia universalią geometriją, glūdinčią žmogaus meditatyviuose judesiuose. Nepaisant spalvų intensyvumo ir energingo potėpio, A. Jasenkos paviršiai išlaiko santūrią manierą, vedamą intuityvios jausenos.

Šiuose kūriniuose nėra drąsių deklaracijų – tik ritmiškas buvimas, spalvos kvėpavimas ir skambanti šviesa. Tai vizualiniai kuždesiai, primenantys, kad menas yra atspindys – gyvas ir skambus pasaulio rezonansas.

Žmogaus ir „Didžiojo Architekto“ dialogas

„Kiekvienas vis tiek atsakinėjame į tuos pačius klausimus: „Kas aš?“, „Kodėl esu?“, „Ką girdžiu ir matau?“ Atsakymų nėra. Todėl einu tuo keliu kaip per pievą – stebiu, klausau. „Didysis Architektas“ yra ir priežastis, ir pasekmė“, – teigia A. Jasenka.

A. Jasenkos paviršių tyrinėjimus papildo peizažiniai eskizai. Šiuose darbuose pievos, miško kontūrai bei horizonto linijos tampa vizualiniu aidu, perteikiančiu žmogaus prisilietimą prie kósmos. Persikėlimas gyventi į mišką Antanui Jasenkai atvėrė naują santykį su gamta. Kasdieniai pasivaikščiojimai po apylinkes tapo stebėjimo ir įsiklausymo praktika, kurstančia santykį su „Didžiuoju Architektu“. Abstrahuoti peizažai yra menininko pirmas žvilgsnis į supantį pasaulį, o paviršiai – nuo pasaulio vizualiai nutolęs, bet idėjiškai artimas atspindys. Menininko kuriami paviršiai manifestuojasi ne iš tiesioginio atvaizdo, bet iš atminties, nuotaikos bei vidinės būsenos.

Istoriškai kūryba nebuvo tik realybės atvaizdas, bet ir vidinės būsenos bei aplinkos santykio išraiška. Šią tradiciją tęsia ir A. Jasenka – jo kūryba nesiekia papasakoti istorijos, o veikiau kviečia sustoti ir išgirsti. Menas tampa priemone, kuri padeda atrasti pusiausvyrą tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Susitapatindamas su aplinka, žmogus ima suvokti save kaip jos dalį, o ne tik stebėtoją ar klausytoją. Kósmos simfonijoje kiekvienas gyvas ir negyvas objektas tampa nata, prisidedančia prie tūkstantmečius besitęsiančio grandiozinio kūrinio.

Apie menininką

Antanas Jasenka (g. 1965) – lietuvių kompozitorius, garso menininkas, tapytojas ir pedagogas. Jo kūriniai skamba šiuolaikinės muzikos festivaliuose Europoje, JAV, Japonijoje, Meksikoje, Kinijoje ir kt.. Nuo 2008 m. jis yra elektroninės muzikos kolektyvo „Diissc Orchestra“ narys. Dėsto Kauno technologijos universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Už kūrybą yra pelnęs 3 „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus. Pastaraisiais metais A. Jasenka aktyviai reiškiasi ir vizualiuosiuose menuose – yra surengęs personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų Menų spaustuvėje, Galerijoje Baroti, AP galerijoje, Galaunės muziejuje, Balstogės lėlių teatro galerijoje (Lenkija), Ultonia viešbutyje (Ispanija).

Teksto autorė – dailėtyrininkė Karolina Kupstaitė