Jeigu galėtumėt nupaišyti savo gyvenimo kadruotes, kokie prisiminimų fragmentai sugultų į jūsų filmo scenarijų? Žmonės, gyvūnai, simboliai, spalvos... kuo dabintumėt savo gyvenimo juostą? Artai būtų drama kaip pas Sorrentino, absurdo komedija, primenanti brolius Coenus, o gal Lyncho siurrealizmas?
Viena aišku, kad Izraelyje gyvenančio dailininko Leo Ray tapybos „kadruose“ viskas jungiasi tarpusavyje. Ir tai daroma po žaismingos ironijos vėliava, kuri atspindi mus pačius. Susipažinti su naujausia šio autoriaus kūryba žiūrovai kviečiami jau visai netrukus, gegužės 9 d. – birželio 5 d. Užupyje veikiančioje „AP galerijoje“. Joje bus pristatoma pirmoji 2022 m. personalinė Leo Ray paroda „Būtybės“.
Tarp Lietuvos ir Izraelio
Spalvomis trykštantys, vitališki, lengvo žaismingumo iliuzija pridengiantys skirtingas žmogaus emocijas... tai – tik keletas pirmų minčių, kylančių žvelgiant į Leo Ray kūrybą, parodose pristatomą beveik keturis dešimtmečius. Vilniuje 1950 m. gimęs, o 1991-aisiais į Izraelį emigravęs dailininkas pradėjo aktyviau dalyvauti ne tik įvairiose vietinėse, bet ir tarptautinėse ekspozicijose, įskaitant JAV, Šveicariją, Japoniją, Prancūziją, Vokietiją, Skandinaviją bei kitus kraštus, o taip pat – neaplenkiant ir gimtosios šalies.
Simboliška, bet savo meninę karjerą pradėjęs Lietuvoje 1984 m., 1987-aisiais čia pelnęs Lietuvos medalių meno trienalės žiuri prizą, greitu metu autoriaus ryšiai su šalimi nutrūko beveik penkiolikai metų. Palaipsniui, nuo 2009 m. dailininkas vėl įsiliejo į Lietuvos meno rinką. Kas vienerius-dvejus metus mūsų žiūrovai turi progą susipažinti su naujausia jo kūryba skirtingo formato ekspozicijose, kaip ir dabar, „AP galerijoje“ pristatomoje parodoje „Būtybės“.
Autoriui būdingas tapybinis atpažįstamumas. Varijuodamas tarp ekspresionistinių, primityvistinių ir siurrealistinių raiškos elementų, pasitelkdamas asmeninių prisiminimų bei vizualinį klasikinio meno intertekstualumą, Leo Ray kuria savitą pasakojimą, neretai kupiną darniai suvaldytos stilistinės eklektikos. Jo kūryboje esti gyvybingas, postmodernizmui būdingas paradoksas. Dailininko kompozicijos struktūra vienu metu akademiška ir sapniško irracionalumo, stilistinio intermedialumo suardyta. Paveiksluose juntama tapybinė logika kinta, virsdama improvizacine laisve ir netikėtumu.