Tado Sokolovo tapybos paroda AP galerijoje tampa naujo festivalio „MÉNOS: Mekas Fluxus Factory“ įžanga

2026 m. gegužės 12 dieną atidaroma Tado Sokolovo paroda „Neformatas“, kuri tampa svaria įžanga į pirmą kartą organizuojamą tarptautinį meno festivalį „MÉNOS:  Mekas Fluxus Factory“. Festivalis yra įkvėptas Jono Meko, Fluxus ir Niujorko avangardo ir pagrindinė programa numatoma Užupyje gegužės 23–24 dienomis. T. Sokolovo paroda eksponuojama iki gegužės 24 dienos.

Tadas Sokolovas garsėja pasaulyje savo ekscentrišku braižu, kuriame klasikinės ir popkultūros ikonos įgauna provokuojantį pavidalą. Menininko darbuose juntama popmeno ir neoekspresionizmo sandūra, tarsi susapnuotas dialogas tarp Andy Warhol ir Jean-Michel Basquiat, kuriame atpažįstami veidai, tokie kaip Mona Lisa ar Freddie Mercury, perinterpretuojami su aštriu, bet subtiliai dozuotu sarkazmo pojūčiu. Ikonos čia nusivelka atminties ženklo fortūną, o jas dengiantys užrašai, grafičio linijos ir spalviniai pliūpsniai sukuria aplink jas vibruojančią aurą. Tai portretų portretai, vizualinės koncentracijos taškai, kuriuose susikerta istorija, mitas ir šiuolaikybė.

Ikonos transformacija ir reikšmės perrašymas vizualinėje kultūroje

Kaip teigia pats menininkas, kūrinio pradžioje pasirinkta figūra tėra atspirties taškas: „žinau, kokią personą ar ikoną noriu nutapyti, tačiau, kokios spalvos dominuos arba kokia bus kompozicija, neįsivaizduoju“. Šis pasirinkimas dažnai kyla impulsyviai: muzika, filmas ar net sapnas gali sukurti stiprų vidinį potraukį įsivaizduojamybei. Pavyzdžiui, Quentin Tarantino portretas gimė klausantis bliuzo ir vesterno muzikos, kurią T. Sokolovas apibūdina kaip „labai kinematografišką ir tirštai vizualią“, o ši skatino „tiesiog matyti vaizdus“. Iš šio garso patyrimo išplaukė ir spalvinė logika: kūrinio centre akį traukia „tarantiniška“, brutaliai raudona dėmė, kartu pavojinga ir viliojanti.

„Neformatas“ čia reiškia ne tiek taisyklių atsisakymą, kiek jų išardymą ir perrašymą. Tai vizualinė būsena, kurioje vaizdas nebesilaiko ribų, o plečiasi, dauginasi, sluoksniuojasi. Drobės paviršius tampa tankia ženklų matrica: tipografiniai fragmentai, grafičio pėdsakai, logotipų kontūrai ir ikoninių veidų atspindžiai dengia vienas kitą, kurdami triukšmingą vaizdinį lauką. Šiame šurmulyje nebelieka stabilios vizualinės hierarchijos: aukštojo meno vaizdiniai susilieja su popkultūros estetika, o klasikinės ikonos tarsi laiko mašina transportuojamos į intensyvų, fragmentuotą dabarties srautą. Ši strategija tiesiogiai siejasi su menininko pabrėžiamu priešpriešų principu. Kaip jis pats teigia, jį domina ne tiek dualybių sugretinimas, o jų akistata – inertiškas skirtingų pasaulių sandūris.

„Tradicinis menas ir tradicinio meno formatas yra linkęs išmesti tai, kas yra tarpuvartė ir apspjaudyta skydinė ir palieka išdailintą paauksuotą altorių. Aš sugrąžinu visą spektrą atgal ten, kur jis turi būti, per tai, kas nėra formatas. Ir iškeliu klausimą, o kas bus, jeigu išdailinsime ir paauksuosime elektros skydinę?“, – sako T. Sokolovas.

T. Sokolovo potraukis priešpriešai dažnai pasiekia net netikėtumo ir provokacijos ribą. Skirtingos ikonos gali būti sujungiamos viename lauke, sukuriant sąmoningą disonansą, kuris kelia klausimą „kodėl?“, į ką menininkas atsakytų: „o kodėl gi ne?“

Nuo semantinio impulso prie vaizdo

Vaizdas formuojasi kaip nuolatinė kova tarp sąmoningo kūrybinio akto ir atsitiktinumo. Ši kova iš tikrųjų prasideda dar prieš vaizdo atsiradimą – nuo žodžio. Kaip pasakoja menininkas, pirmiau ant drobės dažnai nusėda „žodžiai, kylantys mintyse, galbūt palinkėjimai ar frazės, susijusios su tuo žmogumi“. Tapydamas Vytautą Kernagį, jis ant tuščios drobės rašė: „garsas, laisvė, kūryba, balsas, muzika, polėkis, poezija, vyšnios, Lietuva“. Šie žodžiai vėliau išnyksta po dažų sluoksniais, tačiau lieka kaip nematomas struktūrinis pagrindas: „visi patys pirmi žodžiai [...] tampa tos drobės pamatu – jie ten bus amžinai, bet jų nemato niekas“. Tokia praktika leidžia kalbėti apie savitą sinestetinę kūrybos logiką, kur semantinis impulsas išdygsta dar prieš vizualinę formą, ir net ją diktuoja. Čia kalba ir vaizdas, nors skirtingos meninės išraiškos, priklauso vienai sistemai, vienam pojūčiui, o jų reikšmė gali migruoti per skirtingus juslinius lygmenis. Tai iškelia platesnį klausimą apie meno formų santykį ir jų tarpusavio kintamumą, bei žmogaus gebėjimą išjausti juslinių impulsų kuriamas nuotaikas.

Ekspresyvių dažo sluoksnių ir grafinių fragmentų sankirtoje susiformuoja kompiuterio mikroschemą primenanti kompozicija – tanki ir perkrauta, kaip ir šiuolaikinis vaizdų pasaulis. Kaip šiame smulkiame kompiuterio fragmente sutelkiami milžiniški informacijos kiekiai, taip ir čia viename paviršiuje susispaudžia kultūros istorija, ženklai ir vizualinės nuorodos. Paviršius tankėja sluoksnis po sluoksnio. Neoniniai tonai kontrastuoja su giliais juodumos plotais tarsi kibirkštys vakuume. Šiuose kūriniuose aiškiai juntama bekryptė dinamika: linijos kertasi, tekstai lipa vienas ant kito, spalva kartais teka, tyška. Tapyba vyksta kaip nenutrūkstamas perrašymo veiksmas: dengti, nutrinti, išryškinti, užgožti.

Svarbu tai, kad pirmieji sluoksniai – spontaniški ir ekspresyvūs – palaipsniui pereina į vis labiau apibrėžtą struktūrą. Kaip teigia autorius, jei kūrinys turi 20–30 sluoksnių, pirmieji būna „visiška ekspresija be formų laikymosi“, o vėliau atsiranda vis daugiau kontrolės, tikslumo ir net „juvelyriško atsargumo“.

Afektas ir reklama meno patirtyje

Šaltas, atpažįstamas masinės kultūros vaizdinys čia susiduria su impulsyvia, beveik nervinga tapybine energija. T. Sokolovo intensyvumą galima sieti su menotyrininkės Manuela Ammer aprašomu šiuolaikinės tapybos poslinkiu link afekto. Vizualinės klišės, kaip logotipai, citatos, atpažįstami ženklai, čia nėra tušti ar išsekę, jie įveiklinami kaip tiesioginio poveikio priemonės. Tai energetiškai įkrauti impulsai, dirginantys žiūrovo pasąmonę per regos aktą. Jo paveikslai ne tiek perteikia reikšmes, kiek sukelia reakcijas, t.y. afektus – jie traukia, erzina, verčia žvilgsnį klaidžioti ir šuoliuoti.

Svarbu tai, kad šie elementai veikia ir kaip vizualiniai, ir kaip semantiniai vienetai. Kaip teigia menininkas, „logotipas pirmiausia yra forma ir spalva, o tik paskui – reikšmė“, tačiau ši reikšmė gali būti ironizuojama, transformuojama ar net apverčiama. Ši ženklų perkrova rezonuoja ir su Jean Baudrillard aprašyta simuliacijos eros logika – vaizdai čia nebe atspindi tikrovę, o cirkuliuoja kaip savarankiški vienetai. Reklaminė estetika kolonizuoja mūsų vizualinį pasaulį, tačiau jos žinutės fragmentiškos, šūkiai nutrūkę, o logotipai jau seniai praradę savo funkciją. Tai vizualinė sistema, kuri nebeinformuoja, o reikalauja dėmesio. Tačiau reklamos perkėlimas į meno sferą veikia atvirkščiai – kaip naujas komunikacijos laukas. Pats autorius teigia, kad „be komunikacijos nėra jokio meno“. Jo paveikslai ne tik perteikia, reprezentuoja, bet ir klausia, kviečia žiūrovą prieiti arčiau, įsitraukti į jo kuriamą pasaulį.

„Neformatas“ atsiskleidžia kaip nuolatinis balansas tarp chaoso ir struktūros, tarp atpažįstamumo ir fragmento. Tai kvietimas patirti vaizdą ne kaip užbaigtą reikšmę, o kaip gyvą afektą.

Tadas Sokolovas – Lietuvos šiuolaikinės tapybos menininkas. Studijavo meną, multimediją ir dizainą. Kūrybinę karjerą pradėjo kino ir televizijos srityje, vėliau perėjo į tapybą. Jo darbai eksponuoti Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Ispanija, Šveicarija, Norvegija ir Latvija). Darbas „M. K. Čiurlionis DNR1“ šiuo metu eksponuojamas ir saugomas Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Vilniuje.

Teksto autorė – Karolina Kupstaitė