Viskas prasideda nuo kontakto, žemiško ir, galbūt, nežemiško… Drąsus teiginys? Tikrai ne, tiesiog patikrintas.
Sąlytis, prisilietimas ir tuomet užplūstanti emocija, kurią pakanka įvardinti. Pripažinkime nuolatinę komunikaciją tarp objektų, tereikia pamėginti apibūdinti, kokia gi to kontakto kokybė. Menininkams svarbiausioji šio fenomeno pusė – poveikis.
Tik įsivaizduokime, kokį impulsą gali padovanoti realus, gyvas žvilgsnių kontaktas. Poetui Aidui Marčėnui – eilėraštį: „tikiu, bet nėra / netikiu, bet yra / apie ateivius, ką galiu pasakyti?” Bet eilėse jis įvardina, kokią emociją jam sukėlė krantinėje sutikta brunetė. Gyvas ir paslaptingas kontaktas – eilėraščio atsiradimo pretekstas ir jo poveikio kokybė.
Menininko Silvijaus Martinėlio ( 1979 g.) kūryba taip pat „kontaktinė“. Racionalus juvelyras, baigęs 2004 metais Dailės akademiją, dizaino specialybę, tapyboje – nesutramdomus jausmus ištaškantis kūrėjas.
Juvelyriką, ko gero, galima pavadinti sąlyčio menu, kuriame veikia menininkas ir žmogaus kūnas, atskiros jo dalys: pirštai, ausys, kaklas… Papuošalo kontaktas su asmenybe bene svarbiausias dalykas – jei jo nėra, jis tampa tik estetišku gaminiu, bet ne kūriniu. Silvijaus Martinėlio papuošalai – stiprioms ir kūrybingoms asmenybėms. Šią trauką sąlygojo ne tik precizinė forma, bet pasirenkamų medžiagų kokybė: taurūs metalai, tobuli brangakmeniai ir unikalus meteorito lidinys. Silvijui yra svarbi ir papuošalo funkcija. Dizaineris koncentruoja požiūrį į šiuolaikines juvelyrikos tendencijas, įžvelgia ir derina savo juvelyrikos dirbinius prie modernių drabužio mados krypčių. Konceptualias idėjas juvelyrikoje palieka nuošaly arba kitoms meno sritims, šiame kūrybos etape jam svarbu realizuoti juvelyrikos galimybes.
Dvigubo kontakto kontekstas – dar viena Martinėlio kūrybos pusė ir reiškiasi ypatinga meninės kolaboracijos forma. Silvijus bendradarbiauja su kitais žymiais menininkais: Carl Dau ar Borisetti Atelier. Pastarasis bendradarbiavimas – originalus gintaro panaudojimas aksesuaruose. Rodos, ką gali nauja pasiūlyti gintaro dizaino srityje, jo galimybės aptartos visais aspektais, dizaino pradininkas Lietuvoje Feliksas Daukantas (1915- 1995) sukūrė visą sekėjų būrį ir taip vadinamą gintaro mokyklą. Silvijus gintarui rado individualų sprendimą, šią organinės kilmės mineralą inkrustuodamas į skrybėlės kraštą. Ir šviečia tas tobulai apskritas, iš vientiso, didelio gintaro gabalo ištekintas kamuoliukas lyg Saulė-žvaigždė. Stilingas galvos aksesuaras tampa išskirtiniu, tai ne tik puošmena, bet stiliaus sugestija, suteikianti vertę asmenybės įvaizdžiui.
Visuose Martinėlio juvelyrikos dirbiniuose vyrauja tiksli, švari forma, jokių ornamentinių motyvų ar istorinių aliuzijų, tik geometriškai tikslios linijos, tik pusiausvyra, saikas ir harmonija. Ir tai visiška priešingybė tapybos medijai. Atsistojęs prie molberto, Silvijus pamiršta racionalųjį kūrėjo statusą bei ramybę, ima ir pašėlsta… Rodos, visa ekspresyvioji lietuvių tapybos tradicija įsiveržia į dirbtuvę ir stumia menininką į spalvų verpetą. Metus atsitiktinį žvilgsnį į tapybos darbą, pagalvoji, kad susidūrei su dar vienu ekspresyvios abstrakcijos kūrėju. Bet gilesnis akių ir tapybos kontaktas atskleidžia, kad motyvas ar impulsas tapyti čia egzistuoja ir slepiasi po gyva, virpančia tekstūra.
Įvairiausios impresijos užplūsta drobės paviršių: naktinio miesto šviesos, Užupio Tibeto skveras, Kryžių kalnas, skęstančių laivų stiebai… Taigi, pirmas kontaktas gali būti klaidus. Tuomet lyg vėduoklę išskleidi šiuolaikinės tapybos panoramą, menininkų siekį peizažo žanrą transformuoti į vaizduotėje užgimusį reginį, bendrinti formas ir vaizdą konstruoti kaip vientisą struktūrą. Martinėlio tapyba ekspresyvi ir dekoratyvi. Kolorito ir kompozicijos darnai antrina sužaižaruojanti geltona, tapybos kūriniui suteikdama interjerinę trauką ir kokybę. Kartais menininko tapyboje prasiveržia juvelyro prigimtis – į tapybos darbą inkrustuoja aukso foliją, kuri sužėri lyg papildomas šviesos šaltinis, lyg senųjų ikonų tradicijos refleksija.
Silvijus mėgsta tapyti, jis jaučia ypatingą potraukį laisvam potėpiui, improvizacijai ir ekspresyviai raiškai. Dvi skirtingos sritys – juvelyrika ir tapyba originaliai dera šiuolaikinio menininko praktikose. Kontrastinė jų prigimtis greičiausiai papildo viena kitą, suteikia papildomą kokybę. Nuo ko prasideda Silvijui tapybos kūrinys, kokia jo jausena atsistojus priešais baltą drobę, užkeltą ant molberto? Rankos mostas tuščioje drobėje, tas nepakartojamas sąlytis, kontaktas, kuris užsimezga tarp menininko ir būsimo kūrinio.
Vienas mostas, vienas prisilietimas ir viskas rutuliojasi toliau, iki kol jis atsitrauks ir pamatys užbaigtą visumą.
Teksto autorė dailėtyrininkė Jolita Mieželaitienė