top of page
Ieškoti

(Ne)ramybės kontempliacijos smėlio paveiksluose – Kristinos Danilevičienės parodoje „AP galerijoje“


Smėlis nėra labai populiari priemonė mūsų profesionaliųjų menų lauke. Dažnai tokie paveikslai pirminiu impulsu asocijuojasi su primityvistine senųjų tautų daile. O gal ir kičiniais paveiksliukais, pardavinėjamais pajūrio „gatvės“ menininkų. Tačiau Kristinos Danilevičienės kūryba dvelkia moderniu archaiškumu, o jos kūrybos analogijų sunkiai aptiktumėm tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.


Balandžio 26 d. 19 val. Vilniuje, Jono Meko skersvėjyje įsikūrusioje „AP galerijoje“ pristatoma dailininkės smėlio paveikslų paroda „Šviesios laukymės“.


Šalti smėlio raižiniai, įkvėpti meditacijų


Mėlyname danguje boluojančios slyvų šakos, pokšintis ežerų ledas, nejaukiai tykantys kalnai horizonte. Nors autorės kūrybai nesvetima tolimųjų rytų pasaulėjauta – tai ne japoniškas haiku. O keletas gamtos reiškinių, kurie įtraukia menininkę į savitą fantazijų pasaulį. Jis kupinas lietuviškos senovės ir tarpkultūrinės simbolikos, kartais paveikslų paviršiuose beatsiskleidžiančios tiesiogiai, o kartais pasislėpusios tarp vingiuojančių takelių ir šakų linijų.


Kaip ir ankstesnėse parodose, taip ir „Šviesiose laukymėse“ K. Danilevičienės smėlio paveikslai neturi nei trupučio įsivaizduojamos pajūrio šilumos, saldaus peizažų romantizmo. Kūriniai šaltai monochromiški, žiemiški ir monumentalūs, tarsi žvelgtumėm į akmens plokštėje kaligrafiškai išraižytą mįslingą kodą, persmelktą archetipiškos žmogaus istorijos.



Šį „ne tik peizažai“ įspūdį sukelia ir pats kūrinių medžiagiškumas. Akmuo, smėlis, vanduo, ugnis... iš žemės kilęs menas neatsiejamas nuo žmonijos pradžios ir savimonės. Kaip garsusis amerikiečių mitologas Džozefas Kambelas rašė, nuo pat tų laikų, iki kurių atsekame sutrupėjusius, išsibarsčiusius ankstyviausius mūsų giminės pasirodymo liudijimus, rasta ženklų, rodančių, kad menus ir Homo sapiens pasaulį jau formavo mitologiniai tikslai ir rūpesčiai. Bandymas suvokti dvasinį lygmenį, jį įprasminti.


Žvelgiant į dailininkės K. Danilevičienės abstrahuotus peizažus šis archaiškas archetipiškumas juntamas gana intensyviai. Paveikslai nėra tik vizualini