top of page
Ieškoti

(Ne)ramybės kontempliacijos smėlio paveiksluose – Kristinos Danilevičienės parodoje „AP galerijoje“


Smėlis nėra labai populiari priemonė mūsų profesionaliųjų menų lauke. Dažnai tokie paveikslai pirminiu impulsu asocijuojasi su primityvistine senųjų tautų daile. O gal ir kičiniais paveiksliukais, pardavinėjamais pajūrio „gatvės“ menininkų. Tačiau Kristinos Danilevičienės kūryba dvelkia moderniu archaiškumu, o jos kūrybos analogijų sunkiai aptiktumėm tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.


Balandžio 26 d. 19 val. Vilniuje, Jono Meko skersvėjyje įsikūrusioje „AP galerijoje“ pristatoma dailininkės smėlio paveikslų paroda „Šviesios laukymės“.


Šalti smėlio raižiniai, įkvėpti meditacijų


Mėlyname danguje boluojančios slyvų šakos, pokšintis ežerų ledas, nejaukiai tykantys kalnai horizonte. Nors autorės kūrybai nesvetima tolimųjų rytų pasaulėjauta – tai ne japoniškas haiku. O keletas gamtos reiškinių, kurie įtraukia menininkę į savitą fantazijų pasaulį. Jis kupinas lietuviškos senovės ir tarpkultūrinės simbolikos, kartais paveikslų paviršiuose beatsiskleidžiančios tiesiogiai, o kartais pasislėpusios tarp vingiuojančių takelių ir šakų linijų.


Kaip ir ankstesnėse parodose, taip ir „Šviesiose laukymėse“ K. Danilevičienės smėlio paveikslai neturi nei trupučio įsivaizduojamos pajūrio šilumos, saldaus peizažų romantizmo. Kūriniai šaltai monochromiški, žiemiški ir monumentalūs, tarsi žvelgtumėm į akmens plokštėje kaligrafiškai išraižytą mįslingą kodą, persmelktą archetipiškos žmogaus istorijos.



Šį „ne tik peizažai“ įspūdį sukelia ir pats kūrinių medžiagiškumas. Akmuo, smėlis, vanduo, ugnis... iš žemės kilęs menas neatsiejamas nuo žmonijos pradžios ir savimonės. Kaip garsusis amerikiečių mitologas Džozefas Kambelas rašė, nuo pat tų laikų, iki kurių atsekame sutrupėjusius, išsibarsčiusius ankstyviausius mūsų giminės pasirodymo liudijimus, rasta ženklų, rodančių, kad menus ir Homo sapiens pasaulį jau formavo mitologiniai tikslai ir rūpesčiai. Bandymas suvokti dvasinį lygmenį, jį įprasminti.


Žvelgiant į dailininkės K. Danilevičienės abstrahuotus peizažus šis archaiškas archetipiškumas juntamas gana intensyviai. Paveikslai nėra tik vizualinis aplinkos perteikimas. Jie kupini egzistencialistinio gylio, kurį sunku išreikšti žodžiais, tačiau forma į žiūrovą kreipiasi išmedituotų jutimų ir suvokimų įkrova. Tolimu dežavu jausmu, tarsi stebėtumėm begarsius praeities sapnų kadrus su spengiančia tyla.


Ramybės paieškos karo akivaizdoje


Jeigu anksčiau menininkė kurdavo įkvėpta Juodkrantės peizažų, naujausiuose 2023 metais „AP galerijoje“ pristatomuose paveiksluose įvyko pokytis. Kartu su vyru iš pajūrio išsikrausčiusi į seną tėvų sodybą Labanore, dailininkė buvo apsupta naujų kraštovaizdžių, o taip pat ir naujos buities. Kopų ir jūros motyvus paveiksluose pakeitė grafiški augalų, medžių šakų, šaknų, ežerų elementai. Net ir kalnai, vėjas, pasak autorės, subtiliai skiriasi, bei neša kitokį emocinį patyrimą.



„Neturėdamas įprastų buities patogumų turi priprasti prie kitokios rutinos, bet ji suteikia archaiškumo pojūtį kasdienybėje. Kas yra pinigai? Tai laikas, kurį gali skirti mylimai veiklai, ir šiuo metu turėdami mažiau paradoksaliai jaučiamės be galo turtingi, tarsi viską būtų užplūdusi didžiulė būties pilnatvė. Šį jausmą, matyt, sustiprino ir ramybės trapumo suvokimas“, – pasakojo K. Danilevičienė.


O ramybės pojūtis Lietuvoje yra pakitęs. Net ir besimėgaudamas šiltais retos saulės spinduliais, bundančia gamta jauti, kad virš taikaus dangaus yra pakibęs grėsmės debesis. Tarsi ši kasdienybės idilė, mūsų pievų ir miškų harmonija būtų gilesnė, vertingesnė, bet su avansu.


K. Danilevičienės kūriniuose ir anksčiau dominuodavo nerimastingos rimties nuotaikos. Tačiau naujuose kūriniuose „Pagaliukai sniege“, „Tolimas vėjas“, „Vėjas šakose“, „Šviesios laukymės“, „Tolimi peizažai“, „Šiauriniai vėjai“ šakos, šaknys, vėjas, lekiojantis iš vieno paveikslo į kitą, tampa kontempliatyviais pastarųjų metų įvykių simboliais. Vėlgi atveriančiais ne tik asmeninius, bet ir kolektyvinius išgyvenimus, savęs permąstymą istoriniame kontekste.


„Reikėjo trijų-keturių kartų, kad vėl pajaustumėm karo grėsmę. Visai netoliese mūsų vyksta siaubingi įvykiai, o tu gyveni kaip rojuje, šventoje Dievo vietoje. Nieko netrūksta, net ir turint sudėtingesnę buitį. Kai gyvenome pajūryje, jausmas buvo tarsi gyventum ant pasaulio krašto ir neaišku kokioje šalyje. Tuo tarpu šioje sodyboje aštriai jauti tą senąją Lietuvą, tarsi ji iš žemės trykštų. Suvokiau, kad niekur kitur nenorėčiau gyventi, kaip tik čia, Lietuvoje, su paslaptinga ir didinga žiema, su mūsų praeitimi alsuojančia aplinka. Praeitis ir esatis – kartais ji gąsdina, tačiau dažniau įkvepia“, – pasakojo parodos autorė.


Kristina Danilevičienė (g. 1958) yra dailininkė, menotyrininkė iš Vilniaus, jau daug metų gyvenanti ir kurianti Juodkrantėje, o šiuo metu – Labanore. Menininkė parodose dalyvauja nuo 1987 m., jos paveikslai pristatyti ir Olandijoje, D. Britanijoje, Italijoje. Didžiąją dalį šios laiko atkarpos autorė kurdavo modernias abstrakcijas ir peizažus, pasitelkdama įvairius džiovintus augalus, įkvėpimo semdamasi net tik iš gamtos, bet ir senovės lietuvių ornamentikos, persiškų kilimų raštų. Ilgainiui K. Danilevičienė atrado autorinę smėlio ir akrilo

techniką, kuri paveiksluose išryškino minimalistinio piešinio linijiškumą, nudažė kompozicijas tamsiomis monochrominėmis spalvomis, taip priartinant monumentalius smėlio paveikslus grafikos menui.


Paroda „Šviesios laukymės“ eksponuojama balandžio 25 d. – gegužės 21 d. „AP galerijoje“ (Užupio g. 24, Vilnius). Šventinis atidarymo renginys ir susitikimas su autore vyks balandžio 26 d. 19 val.


Teksto autorė menotyrininkė Kamilė Pirštelytė Virbičianskė.


Commentaires


bottom of page