top of page
Ieškoti

Loretos Gutauskienės paveiksluose dėvėti rūbai virto archaiškais pasaulio ženklais



Adata per kosmosą – taip galima būtų apibūdinti Loretos Skripkutės-Gutauskienės (g. 1939) kūrybą. Profesionali pianistė ir pedagogė 2000-aisiais pradėjo kurti tekstilės paveikslus iš panaudotų šeimos drabužių ir buities audinių. Pastebėjus autorės savitumą vizualiuose menuose gerai žinomiems artimiesiems, t.y. vyrui, dailininkui Leonardui Gutauskui ir sūnui, skulptoriui Tadui Gutauskui, bei paskatinus tuo užsiimti toliau, moteris per dešimtmetį sukūrė beveik šimto paveikslų kolekciją.


Vasario 1 – 26 d. menininkės kūryba pirmą sykį pristatoma visuomenei parodoje „Metų monotonija“. Ekspozicijos atidarymas vyks vasario 1 d. „AP galerijoje“, Jono Meko skersvėjyje.


Gyvenimo siūlai realybėje ir mituose


Tekstilės menas visada dvelkė tam tikru misticizmu. Būdama viena seniausių meno šakų pasaulyje, prasidėjusi nuo elementaraus žmogaus poreikio sušildyti savo kūną, tekstilė tarsi ankstyvoji drobė – taikyta ir žmonijos istorijos užrašymui. Mitologinės metaforos apie socialinius santykius ir daugiabriaunę žmogaus prigimtį, karo pergalės, magiška apsauga ir metų ritualai, sakrali vertybinė sistema... Net paprasčiausi, mūsų akimis, ornamentai archaiškose tautose ir ankstyvosiose civilizacijose įgaudavo savitą vizualinę rašto formą.


Šie tolimieji tekstilės atgarsiai, ženklų simbolizmas, persismelkęs per skirtingas tautodailes, menus ir tikėjimus, tarsi aidas atsimuša į menininkės L. Skripkutės-Gutauskienės kūrybos lakštus. Lyg šių laikų moira, ji kloja savų ir svetimų žmonių nebenaudojamus tekstilės audinius į daugiasluoksnes būties istorijas-koliažus. Auksiniu siūlu jiems suteikia naują gyvybę ar ją sunaikina.


Autorės įkvėpimo šaltiniu tampa gamta, lėti kasdienybės stebėjimai ir sakrali pasaulio pajauta. Abstrahuotos, monumentalios ir tapybiškos formos tekstilės lakštuose suvienija mūsų visų asmenines patirtis į nedalomą žmogaus būties portretą. Pirmojoje autorės parodoje „Metų monotonija“ AP galerijoje žiūrovams pristatomi didelio, 1-2 metrų formato tekstilės paveikslai. Modernistine raiška sukurti darbai kupini kontrastingų, ryškių spalvų. Audinių atraižos jungiasi į gyvybingas geometrinių formų kompozicijas. Lengvai netaisyklingi kryžiai, apskritimai, trikampiai ir kitos bene ikonografinės figūros susiūtos iš atraižų vibruoja, išryškina subtilų rankų darbą ir linijų asimetrijos grožį.


Tačiau už viso to pirmapradžio reginio atsiskleidžia ir archetipiniai sluoksniai. Tarsi naktiniame danguje stebėtumėm beribį žvaigždžių žemėlapį, taškelių kompozicijos nematomais siūlais jungiasi į atpažįstamus totemus ir gyvybės figūras. „Naktis-Vėžys“, „Šiaurės dvyniai“, „Laikrodis“, „Nidos amuletas“, „Siluetas“, „Velykos“ ar „Gėlė Marijai“... abstrakčių paveikslų pavadinimai tampa kompaso koordinatėmis. Iš lėto šiame plačiame L. Skripkutės-Gutauskienės erdvėlaikyje atsiveria tarpkultūrinės, religinės istorijos, menininkų šeimai būdinga pasaulėjauta ir archaiška ženklų kalba.


Varėnos turgus ir Senoji Europa


Kurdama iš įvairių tekstilės raižinių, kuriuose slypi vaikų išaugti drabužiai, senos skrynių antklodės ir nepažįstamųjų audiniai, atrasti Varėnos turguje ar dėvėtų drabužių parduotuvėse, L. Skripkutės-Gutauskienės kūryba susisieja su šiuolaikiniam pasauliui būdingomis tvarumo, ekologijos temomis. Tačiau menininkė kuria intuityviai, o jos vaizdiniai nenuspėjamame kūrybos procese tampa netikėtais asmeninių, bet ir bendražmogiškų patirčių apmąstymais.


Parodos kuratorės, menotyrininkės Laimos Kreivytės teigimu, šios kūrėjos paveikslai stebina savo turtingais estetiniais bruožais ir kultūriniais kontekstais, taip pat ir suvokimu, kad beveik šimtas paveikslų sukurta per mažiau nei dešimtmetį. „Tai ženklų sistema, kurios ištakų galime ieškoti Senosios Europos mitinėje sąmonėje, krikščioniškoje ikonografijoje, viduramžių vienuolių siuvinėtose aplikacijose, liaudies mene ir modernioje tapyboje. Pavyzdžiui, vienos iš abstraktaus meno pradininkių švedės Hilmos af Klint (1862–1944) tapybos darbuose, kur abstrakčios – kartais gamtiškos, kartais geometriškos – formos kartu nurodė ir tam tikras transcendentines idėjas. Arba Ukrainoje gimusios prancūzų menininkės Sonios Delaunay (1885–1979) spalvų švytėjime. Kalbu ne apie tiesioginę įtaką, o veikiau apie meninio mąstymo giminystę.“





Pasak menotyrininkės, Marijos Gimbutienės mintis apie Senosios Europos neiššifruotą, bet moksliškai išanalizuotą Vinčos kultūros raštą aktuali galvojant apie kitokius žinių ir ypač dvasinės patirties perdavimo būdus. „Linijos, trikampiai, apskritimai, kvadratai, ovalai sudaro ne tik ornamentus, bet ir raštą, ir šiuos rašmenis galima įžvelgti Loretos Gutauskienės kūriniuose. Archajiškus ir modernius, tačiau išlaikančius ir su niekuo nesupainiojamą individualią rašyseną. <...> Paveikslai yra kaip lobių skrynia, kosminis kiaušinis – pramuši sidabrą, randi auksą. Dėžutė dėžutėje, rėmas rėme, paveikslas paveiksle. Daugiasluoksnė ikona, kuri kartu yra ir daugiabriaunė, ir plokščia.“


„AP galerijoje“ pristatoma tik dalis gausios ir turiningos L. Skripkutės-Gutauskienės kūrybos, tačiau visus kūrinius žiūrovai galės pamatyti parodos kataloge.


Paroda „Metų monotonija“ atidaroma vasario 1 d. 19 val. „AP galerijoje“ (Užupio g. 24, Jono Meko skersvėjis). Ekspozicija veiks iki mėnesio pabaigos. Parodos kuratoriai – Tadas Gutauskas, Laima Kreivytė.


Teksto autorė Kamilė Pirštelytė.

Naujausi įrašai

Rodyti viską
bottom of page