Leonardas Gutauskas (1938–2021) – dailininkas tarp poetų ir poetas tarp dailininkų. Tai, kas anksčiau atrodė kaip prakeiksmas (svetimas tarp savų, savas tarp svetimų), dabar atrodo kaip išganymas, įkvėpimo šaltinis būsimoms kartoms, kurios ieško savo balso tarp daugybės skirtingų meno, muzikos ir teksto sąskambių. Bėgant metams įdomiausi tampa menininkai, paklusę ne laikmečio madoms, o savo širdies plakimui, ir sukūrę unikalų kūrybos pasaulį: M. K. Čiurlionis, J. Mekas, L. Gutauskas. Juos prisimenu, kai galvoju apie vaizdo ir teksto poetiką, vaizduotės galią sujungti stichijas ir skirtingas kultūras. Ir, žinoma, apie laiškus – ne tik rašytus pačių kūrėjų jiems brangiems žmonėms, bet ir laiškus į praeitį – išėjusiems draugams, ir į ateitį – mums.
Leonardo Gutausko paroda „Neišsiųsti laiškai“ – tik mažytė jo turtingo kūrybinio palikimo dalis, bet joje suausti svarbiausi jo tapybos ir poezijos motyvai, potėpiai, rimai. Pats menininkas buvo atskyręs meno ir literatūros pasaulius, išsitaręs, kad kai rašo – netapo. Tačiau žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, L. Gutausko teksto ir vaizdo sąsajos kuria naujas prasmes. Ši paroda – kvietimas pažvelgti į šiapus ir anapus Leonardo žvilgsniu. Perskaityti neišsiųstus, bet parašytus poetinius laiškus, kurie liko rankraščiuose ir po jo mirties buvo sudėti į knygas „Pelynais švytintis laikas“ (sudarė Gintarė Bernotienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023) ir „Pažado žemė“ (sudarė Valentinas Sventickas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024). Ankstyvuosius L. Gutausko darbus lydi eilėraštis iš pirmosios poezijos knygos „Ištrūko mano žirgai“ (1961), o Lietuvos partizanams skirtą paveikslą „Natiurmortas su lapino kailiu“ – eilės iš knygos „Popierinė dėžutė“ (1998). L. Gutausko tapyboje ir poezijoje bičiulių bei artimųjų portretai, pokalbiai su jais užima svarbią vietą. Menininkas – vienas didžiausių dedikacijų meistrų mūsų kultūroje. Leonardo dedikacijos ir yra laikui nepavaldūs pokalbiai, kuriuose paradoksaliai galime dalyvauti ir mes.
Parodoje eksponuojamos seniai nematytos drobės, atkeliavusios iš privačių kolekcijų. Dailininkas buvo dosnus – dažnai dovanodavo savo darbus arba keisdavosi kūriniais su bičiuliais. Aliejinė tapyba atskleidžia svarbiausius Leonardo Gutausko kūrybos principus – iš ankstyvojo Renesanso (ypač Giotto) ir tautodailės atėjusį kasdienybės ir sakralumo lydinį, plokščią figūrų traktavimą, centrinę kompoziciją. Tai amžini šventos žmogaus būties ir Senojo bei Naujojo Testamento siužetai. Jie gražiai persilieja į akvareles ir angelų bei šventųjų miniatiūras, kupinas nežemiško švytėjimo ir prisilietimo lengvumo. Tai tokie pat laiškai, tik užrašyti vaizdų kalba – suprantami skirtingų tautų ir tikėjimų žmonėms.
Laima Kreivytė
Leonardo Gutausko tapybos ir akvarelės parodos „Neišsiųsti laiškai“ atidarymo vakaras vyks vasario 3 d. 19 val. Rengimnys nemokamas.
Paroda bus eksponuojama vasario 3 d. – kovo 2 d. Lankymas su bilietu.
Comments