Gyvenimo slėpiniai ir vertikalės – naujausioje Ramūno Čeponio parodoje „AP galerijoje“

Jeigu reikėtų išskirti reikšmingiausius Lietuvos meno istorijai abstrakcionistus, dailininkas Ramūnas Čeponis neabejotinai būtų vienas iš jų. Santūrus, tylus ir uždaras menininkas savo sunkiasvoriuose paveiksluose užkoduoja tai, ką pats įvardina krikščioniškuoju egzistencializmu. Jo paveikslų reljefai gilūs ir daugiasluoksniai, tarsi oda, pro kurią veržiasi žmogaus esmės paieškos.

Kovo 28 d. 19 val. Užupyje, Jono Meko skersvėjyje esančioje „AP galerijoje“ žiūrovams atidaroma naujausia menininko paroda „Vertikalė“.

Tiesos paieškos apsnūdusiame pasaulyje

„Kas myli, tas nemiega“ – taip rašė Robertas Schneideris savo garsiajame romane „Miego brolis“ apie tragiško likimo muzikos genijų, troškusį pažinti iš savęs ir aplinkos kylančią gyvenimo esmę. Gimus atokiame vienkiemyje jaunam vyrui taip niekada ir neteko savo talento paskleisti už kaimo ribų, tačiau jo grojamų vargonų gaidose veržėsi intuityvi kūryba, prisodrinta įspūdingiausių vidinių išgyvenimų pasakojimų. Bežodžių, tačiau spengiančiai veriamų ir suvokiamų klausytojų.

Panašūs jausmai ir mintys užplūsta žvelgiant į vyresnės kartos dailininko Ramūno Čeponio paveikslus. Reta, kad abstrakcijose ieškotumėm literatūros ar konkretaus naratyvo. Įprastai šis menas suvokiamas kaip kryptis, skirta jausminiam potyriui, vedžiojamam atsitiktinės dailininko gestikuliacijos, tos akimirkos emocinės įkrovos. Ir tik mūsų smegenų sensorika tankiuose dažų reljefuose ar atsitiktinėse daiktų struktūrose bando įžvelgti atpažįstamas formas, joms suteikti reikšmes. Tačiau R. Čeponis, dažnai lyginamas su Vakarų abstrakčiojo ekspresionizmo atstovais, savo paveiksluose užkoduoja tam tikrą potyrių pasakojimą. Kaip ir Schneiderio vargonininkas, Čeponis ieško grynųjų formų, kuriose gali veržtis patirtos, tačiau iki galo neperprastos gyvenimo tiesos.

„Vaizdas susideda iš grynų formų. Kaip ir poezijoje – lapas nėra tik lapas, medis nėra tik medis, garsas nėra tik garsas. Formos atspindi ne tik gamtą, bet ir dvasinį lygmenį, išgyvenimus. Muzika, kaip ir poezija, gali būti reikalinga tam tikru momentu, o kitais atvejais nepriimtina. Lygiai taip pat yra ir su tapyba. Aš nevadinu savo paveikslų abstrakcija, tai yra kalbos forma grynosiomis formomis. Man svarbi ne tiek nuotaika, emocija, kiek pati tiesa, kad būtum ryšyje su ja, su vertikale. Kartais man atrodo, kad mano paveiksluose net per daug literatūros, per daug tiesmuko linijų suvedimo į tam tikrą siužetinį simbolizmą, nors kitas žmogus to nepastebi. Tačiau kūryboje stengiuosi asmeninio požiūrio neiškelti kaip pagrindo. Mano idėjos, mintys, poreikiai turi įeiti į pasaulio visumos tvarką, ją atitikti, šią tiesą“, – pasakojo dailininkas.

Vertikalės slėpiniai ir sakrali kūryba

Naujoje „AP galerijoje“ eksponuojamoje R. Čeponio parodoje „Vertikalė“ žiūrovams pristatomi didelio formato kūriniai. Nors paveikslai sukurti per pastaruosius metus, juose atsiveria gerai atpažįstama menininko raiška ir jam būdingi kūrybinės visumos elementai – spalvų monochromija ir sunkūs daugiasluoksniai potėpiai, pro juos besiveržiančios vibruojančios raudonos, mėlynos, juodos ar oranžinės linijos. Jos jungiasi į ženklų ir metaforų kalbą, šįsyk dominuojančią ir per paveikslus keliaujančią vertikalę.

Dailininkas pirmą sykį apie vertikalės prasmingumą žmogaus gyvenime prakalbo 2001 m. galerijoje „Kairė-dešinė“, pristatydamas estampo instaliaciją iš juodų juostų su horizontalia trūkčiojančia linija. Nors regos lauke dominavo horizontalė, kūrinio prasmė slypėjo būtent vertikaliose formose.

„Vertikalę suvokiu kaip tam tikrą ryšį, jungtį su dvasiniu pradu, dangumi, Dievu. Tai vidinė žmogaus kelionė, tiesos paieškos. Jos nusileidimas, įsiterpimas, įsiveržimas. Šiandien žmonės yra ne tik susvetimėję tarpusavyje, bet ir bėgantys nuo savo vidinių, dvasinių išgyvenimų. Man svarbi šios vertikalės nykimo tema“, – teigė menininkas.

Sunkiose ir reljefiškuose Čeponio drobių paviršiuose taškai bei linijos eižėja, vibruoja, sukuria dinamišką emocinę įtampą, tarsi stebėtojas turėtų progą žvilgtelėti į neapčiuopiamos vidinės melodijos molekulę. Šioje molekulėje slypi ir emocijos, kurių ilgimasi, ir tikėjimo gelmės, ir savasties refleksijos kolektyvinių patirčių kontekste. Vertybinės istorijos, slypinčios Šventajame Rašte, grigališkajame chorale, Dostojevskio ir Tarkovskio kūryboje.

„Krikščionybėje mėlyna simbolizuoja žmogiškumą, o raudona – dieviškumą. Kristus, apsisiautęs mėlynu audeklu, perteikia dvigubą pradą. Man svarbūs spalvų ir formų sluoksniai, jie tarsi oda, pridengianti kraujo jėgą, gyvybę. Taip pat ir turinys, jo grynumas, bet net sau konkrečiai neįvardinu simbolizmo, kylančio iš vidaus, iš stebėjimų. Tarkovskio klausė ką reiškia juodas šuo „Stalkeryje“ ir jis atsakė: juodas šuo reiškia juodą šunį. Tu ne iki galo jauti tos paslapties atsakymą ir tai yra nuostabu. Bandai įvardinti, bet žodžiai tą prasmę apčiuopia tik paviršutiniškai. Aš pojūtį patiriu ir man to užtenka. Biblijoje rašoma, kad mes pažinsime tiesą ir ji mus išlaisvins. Ir iš tikrųjų ji išlaisvina, nereikia aiškinimų, užtenka patyrimo. Pažinimas nėra konkretus, bet visuminis“, – pasakojo R. Čeponis ruošdamasis parodai „Vertikalė“.

Pasak parodos kuratorės Vilmos Jankienės, nors R. Čeponio kūryboje gausu pasikartojimų, kurie yra tarsi autoriaus perteikiamų vertybių patvirtinimai, šioje parodoje žiūrovai atras daug naujo. „Išprotėjusiame nuo karų pasaulyje menas yra ne tik simboliškai svarbus, bet svarbus vertybiškai, ieškant pusiausvyros, vidinės darnos ir užtikrina, kad tos vertybės egzistuoja. Sustingusiose dažų potėpiuose ir neperregimose jų lavose dailininkas tvirtai sudėliojo svarbiausius ilgo kūrybinio kelio akcentus“, – teigė galerininkė.

Tapytojas, grafikas, iliustratorius R. Čeponis gimė 1958 m. Vilniuje, ten pat gyvena ir kuria. 1976–1982 m. studijavo teatro dekoracijos discipliną LTSR valstybiniame dailės institute (mokėsi pas J. Čeponį, A. Šaltenį, A. Andrijauską, A. Švėgždą). Nuo 1983 m. dalyvauja Lietuvos ir užsienio parodose. Kūryba pristatyta Prancūzijoje, JAV, Argentinoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Yra sukūręs scenovaizdžių teatrui. Kūrinių įsigiję privatūs kolekcininkai, taip pat Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Mo muziejus.

Paroda „Vertikalė“ eksponuojama kovo 28 d. – balandžio 23 d. „AP galerijoje“ (Užupio g. 24, Vilnius). Šventinis atidarymo renginys vyks kovo 28 d. 19 val.

Teksto autorė Kamilė Pirštelytė Virbičianskė.