Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Audronės Petrašiūnaitės tapybos parodai „Lėtas laikas", eksponuotai 2019 m. birželio 1– liepos 6 d.
1999-ųjų birželio 5-oji. Vincentas atsikėlė, kaip niekad, anksti – jautė, kad šiandien įvyks kažkas ypatinga. Išgėrė puodelį kavos ir paskambino universiteto bendramoksliui Juliui. Sutarė susitikti Užupyje, prie Vilnelės. Žinojo, kad Julius yra ne tik poetas, bet ir geras dailininkas – mėgdavo piešti žmonių portretus iš natūros. Kartais net uždirbdavo iš šio užsiėmimo. Ypatingai tvankią popietę bičiuliai susitiko ir nutarė nusileisti prie Vilnelės. Julius Vincentui patarė, ką daryti, jei gyvenime kada nors užgrius bėdos – reikia įmerkti pėdas į upės tėkmę ir leisti vandeniui nuplauti tai, kas bloga, pikta ir negera.
Po metų pas Vincentą atvažiavo tėvai iš mažo Lietuvos miesto, kur jis užaugo. Kadangi nuolat su mama ir tėvu nesutardavo, nutarė juos vestis prie Vilnelės – įmerkti kojas į vandenį. Šis turėjo ypatingos galios sutaikyti nekenčiančius vienas kito, pyktį paversti džiaugsmu, liūdesį – giedra nuotaika. Pasėdėjo, pasikalbėjo, ir visiems pagerėjo. 2019-ųjų birželio 5-ąją, lygiai po dvidešimties metų nuo susitikimo su Juliumi, Vincentas buvo ką tik grįžęs iš užsienio. Ten jį išvargino nuolatinė nežinia, rūpesčiai ir beprotiškas tempas. Vincentui reikėjo atsigauti. Kam beskambino telefonu, niekas nenorėjo kalbėti. Taip jau yra, kad, kartą išvažiavęs, į tą pačią upę neįbrisi. Emigruoti ir grįžti yra tolygu vidinei mirčiai – buvę draugai nenori pažinti, niekas nenori užsikrauti svetimos naštos. Visą rytą Vincentas sėdėjo ir žiūrėjo į medį kieme. Tai buvo ąžuolas Vilniuje, viename iš Užupio kiemų. Prisiminė, kaip kažkada ankstyvą pavasarį laukė, kol medis sužaliuos. Buvo skaitęs, kad gyvenimas prasideda nuo buvimo aplink medį, kuris yra kiekvieno žmogaus pasaulio centras.
Nepadėjo.
Visą priešpietį Vincentas suko galvą, ką daryti, kad palengvėtų. Prisiminė, kaip Briuselyje buvo nuėjęs pas vietinį kunigą. Pastarasis, deja, kalbėjo tik prancūziškai ir negalėjo išklausyti ilgos išpažinties. Sąžinės našta nepalengvėjo. Svarstė, gal Vilniuje nueiti į Bernardinų bažnyčią. Išsitraukė prieš du dešimtmečius, vietoje jo portreto, Juliaus nupieštą krucifiksą, ir visu ryškumu iškilo ta pati diena. Tai buvo laikai iki Facebook'o – negalėjai ekrane pamatyti, kaip maloniai tada sėdėjai prie Vilnelės. Į šventovę nusprendė neiti. Pasuko prie Užupio tilto. Iš pradžių, nieko ten nesutiko. Kas slėgė Vincento sąžinę, nesužinojo niekas, nežino ir šių eilučių autorius. Aišku tik tiek, kad šiandien herojus vėl sėdi ant Vilnelės kranto, vanduo teka ir lengvina laiką. Šis staiga sulėtėja, apima toks jausmas, lyg antikoje prie Po upės, kuria plaukė Remas ir Romulas. Vincentas prisiminė brolį, kurio sugrįžęs dar neaplankė. Suprato, kad dar kiek pasėdės ant upės kranto ir eis susitaikyti su žmonėmis. Buvo dėkingas likimui, kad atsidūrė šioje vietoje po daugelio metų ir apsidairęs pamatė daugiau žmonių. Štai, moteris geltona suknele kiek tolėliau irgi įmerkė kojas į vandenį. Pagalvojo, kad šiandien Užupyje kažkas vyksta. Kažkas, kas padės jam galutinai atgauti sielos ramybę. Apsiavė batus ir patraukė į kalną. Polocko gatvėje išvydo besibūriuojančius žmones ir susidomėjo, kas gi ten vyksta. Įėjo į vidų ir nusistebėjo – įspūdis buvo pribloškiantis – dailės galerijos parodos darbuose pamatė ne tik moterį geltona suknele, bet ir pats save.
Po daugelio metų toje pačioje vietoje Vincentui jau nereikėjo sėsti prie Vilnelės – jis buvo ramus, saugus ir laimingas. Nes kažkada suprato, jog tik lėtame laike galima permąstyti savo santykius su artimaisiais, susitaikyti su jais, pradėti viską iš naujo ir įsitikino, jog gerasis D. tikrai yra, nes po bet kurio lūžio, vidinės mirties seka lėtas, naujas gimimas. Toks, kokį tada matė Julius, toks, kokį Vincentą tada matė tėvai, toks, koks ištiko patį Vincentą, ir pagaliau toks, koks buvo tada, kai prie upės, ant septynių kalvų radosi Romos miestas. Vilnelė neša popierinį laivelį ir prisimena kiekvieną joje įmerktą pėdą. Kas beatsitiktų, gyvenimas teka ir tęsiasi.
Comments