Ieškoti

Galerijos novelė nr.20: Rutulys

Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Annos Bogdanovos parodai „Paukščių takais", eksponuojamai 2020 m. spalio 5 d. – 18 d.


Vincento gyvenimas buvo lyg rutulys. Pilnas vandens ir gyvybės. Mūsų personažas sprendė mįsles. Visą gyvenimą. Ir išsprendė. Kažkas laiko Vincento rutulį rankose. Herojus kupinas sunkumų, klausimų, spėlionių. Atrodė, neišsprendžiamų. Atrodė, amžinų. Viskas laikina, Vincentai! Tavo gyvenimas, tavo namai, tavo pagrindai. Ne ant tų laiptelių stovėjai tą vakarą. Tuomet Vincentas galėjo atsidurti prie šventyklos vartų. Srovė nunešė kitur. Prie dangoraižių. Prie kunkuliavimo. Prie melo, apgaulės ir klastos. O galėjai atsidurti ten. Kviečiau tave. Mačiau tave. Klausiausi tavęs. Tu neatsiliepei. Neišgirdai vidinio balso. Ne kartą padėjau pagalvę po tavo galva, kai aplink buvo tik akmenys. Šį kartą pasirinkai sudužti. Norėjai permainos. Posūkio savo kelionėje. Nenujautei, kad tiesioji veda į akligatvį. Į tuos akmenis ir sudužo tavo buvimas.

Dabar Vincentas kartu su mumis. Su daugeliu mūsų. Stiklo rutulys sudužo. Dabar visi, kartu su Vincentu, klaidžioja pamiške. Lyja, spalis, ruduo. Pabaigos nuojautos. Bet dabar, Vincentai, kai tu su mumis, tau niekas negresia. Rytojus amžinai pažadėtas. Vėjas vis tiek pučia. Ir pūs. Ir aukštai, ir žemai. Čia mūsų dainos. Čia melodijos. Čia mūsų pabaiga ir pradžia. Alfa ir omega.

Koks tavo testamentas, Vincentai? Svajonės yra tavo palikimas. Įtemptos, kaip styga. Kaip švelnus atodūsis, atlikus darbus. Kaip paskutinįjį kartą, kai buvai Žemėje. Rutulyje. Jį irgi kažkas laiko savo rankose. Vieną dieną paleis. Paukščiai, paukščiai... Vienatvė, rodėsi, neišsprendžiama. Kaip saldainis, įvyniotas į blizgų popierėlį. Kaip saldus kąsnis ir gurkšnis vandens. Neišsemiamo iš bedugnio šulinio. Jis – be dugno. Pilnas Žemės rutulys šulinių. Begalinių. Rytojus parodys, kas buvo teisus, o kas klydo. Taip, tu teisus, aš kalbu apie Teismą. Apie mano, tavo, jų, mūsų ir jūsų veidus. Apie veidus, kurie atspindi, lyg veidrodžiai. Nuleisk žvilgsnį, Vincentai. Pamatysi ir pirmąjį žvilgsnį, ir pirmąją meilę, ir dar daug puikių dalykų. Netikėk, kad čia viskas atimta. Tai jie ten mano, kad tu jau pasibaigei. Bet dabar tu matai, kad mes visi rutulyje. Didžiuliame. Ir kartu miniatiūriniame. Čia jau ne spalio, o amžinybės lietus. Girdi laumes anapus miško? Jos artinasi. Jos geros. Jos globiančios. Tai – žinojimas, ateitis ir artumas. Tu daug skaitei apie pilnumą. Kaip mėnuo danguje. Kaip saulė zenite. Kaip tavo rutulys. Ar dabar supranti, kas tuoj įvyks? Taip, neišvengiamai. Tos rankos – lyg iš skulptūros. Lyg netikros. Lyg tai, apie ką negalvojama. Artėjame prie pirmosios minties, Vincentai. Tai – judesys. Tai – gyvybė. Tai – daina, kuri turės baigtis. Jau netrukus ir visai netikėtai. Jo rankos skečiasi ir Žemė slysta iš jų. Facit! Subyrėjo. Šukės pažiro į pakraščius. Paukščiai grįžta namo. Į ten, kur gera, šilta ir ramu. Paukščių takas šviečia ne vien tau, Vincentai! Bet ir tau. Tik pakelk akis, kai pabusi vidurnaktį.

Nuostabūs tavo sapnai. Bet pasaulis neturi pabaigos – atmink tai. Eik pamatyti mane – tavo laumę. Tavo rankas, kurios saugo. Aš – Paukščių take. Dėl tavęs – nors ir į pragarą. Brangink savo rutulį. Vincentai, tu, kaip ir kiekvienas, esi pasauliui duota priesaika gyventi. Kol ratas apsisuks ir galbūt visa tikrai suduš. O gal ir ne...





©2019 by AP Galerija. Proudly created with Wix.com