Polocko g. 10, Vilnius 01204, Lithuania

(8-616) 19201

©2019 by AP Galerija. Proudly created with Wix.com

Search

Galerijos novelė nr. 2: Raudonas paveikslas

Updated: Mar 20

Ramūno Čičelio novelė, dedikuota AP galerijos 2019 m. vasario mėnesio gimtadieninei (3 metai) meno degustacijai.

Tai prasidėjo nuo Raudono paveikslo. Vincentas sėdėjo dirbtuvėje – bute, lovoje ir žiūrėjo, kaip Menininkas tapė savo pirmąjį ir nemirtingąjį kūrinį. Buvo gera, teisinga ir gražu. Atmintis saugo tą vaizdą iki šiol. Arbatos puodelis rankose ir tapybos darbas, kuris sukurtas iš draugų dvasios ir sielos.


Viskas randasi iš draugų ir bičiulystės. Raudonas paveikslas sukurtas ne Vilniuje, jis sukurtas Niekur, ten, kur tamsa ir sklinda mažas spindulys per durų plyšį. Visi nori žinoti šią paslaptį. Viskas pasaulyje randasi iš to šviesos ruoželio.


Vincentą su Raudono paveikslo autoriumi Vaidu suartino intelektualinė draugystė, prasitęsianti į Visur ir Niekur. Sveiki, taria meno degustacijos svečiai. Menas, kuris yra ir kurio galbūt nėra. Kad Raudonas paveikslas egzistuoja, žino tik Vincentas. Na, gerai, dar Vilmantas žino. Jis nupirko tą darbą dar nebaigtą. Paveikslų kelionės. Jos nesibaigia. Paturėjau aš, paturėjai tu. O baigiasi viskas muziejuje, galerijoje. Ji yra meno amžinybės vieta, ji yra ne saugykla, ji yra meno būtis.


2019-ųjų vasaris. Vincentas sėda į traukinį mažame miestelyje ir važiuoja į Vilnių. Į eilinę neeilinę meno degustaciją. Laukia geras reginys, klausinys ir vyno taurė. Išlipa sostinės stoty. Nueina suvalgyti blynelių. Jie yra menininkų maistas. Vienas vadybininkas Vincentui yra sakęs „ak, jūs meninykai blynuotom rankom“. Visa turčiaus panieka ir pasipūtimas. Vincento blyneliai saldūs, su aviečių uogiene. Žiema vis dėlto, reikia nesusirgti. Aviečių raudonis vėl užmena Raudono paveikslo mįslę.


Vincentas žengia į „AP galeriją“. Gausybė žmonių, visi laukia stebuklo kasdienėj realybėj. Visi nori pamatyti, ko iki šiol nėra matę. Damos raudonomis suknelėmis, vyrai raudonais kaklaraiščiais. Vienintelis Vincentas žino, kad yra tas Raudonas paveikslas. Ar Vilma jį turi? Ar žiūrėjo į jį ilgai ir smalsiai? Tokie klausimai Vincento galvoje. O gal jokio Raudono paveikslo išties nėra? Gal tai – tik legenda apie nebūtus dalykus? Gal tai – tik sapnas, iliuzija, miražas? Nei paklausti ko nors, nei parodyti savo nuostabą veidu Vincentas jau negali.


Staiga – prašviesėjimas: kodėl taip norisi pamatyti tą paveikslą? Kuo jis ypatingas? Net kinkos dreba, kai galeristė paima kitą paveikslą, po to dar kitą ir štai... pagaliau Raudonas. Kaip kraujas ir vynas. Kiekvieno ir kiekvienam jie vis kitokie, vis unikalūs. Mefistas kiša taurę su eliksyru, jis raudonas, tirštas, sodrus. Ar tikrai Vincentas tai matė, ar tikrai reikia gerti iš tos taurės? Šimtas žmonių salėje, ir vienintelis Vincentas žino, kad iš taurės gerti reikia ir būtina. Ne, ne dėl renginio sėkmės. Dėl to, kad kiekvienas salėje, kartu ir Vincentas, gautų amžiną jaunystę, amžiną „čia ir dabar“, amžiną buvimą.


Vincentas pakelia taurę iš Mefisto rankų, ji iškrinta ir dūžta į grindis. Šukės laimę neša, sušnibžda kaimynas. Meno degustacijos gyvavimas ir mūsų gyvenimai. Mefistas dingsta, salę nušviečia spindulys – laikas pakelti Raudoną paveikslą. Jis, kaip amžina atmintis, o ne jaunystės eliksyras, yra laiko mašina. Ji Vincentą nuneša daug metų atgal. Paveikslas – atmintis, paveikslas – gyvenimas, paveikslas – menas. Už meno degustacijas!




36 views