Search

Galerijos novelė nr.19: Vincentas ir jo avatarai

Updated: 3 days ago

Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Babel Mnauar parodai „Judesio taškas" (angl. Momentum Point), eksponuojamai 2020 m. rugpjūčio 31 d. – spalio 4 d.


Viskas prasidėjo senovės Persijoje. Ten – beveik žmonijos pradžia. Vincentas sėdi dykumoje ir klausosi stebuklingos arabų muzikos. Užgauta styga virpa, varpelis skimbčioja – Vincentai, tu čia gimei. Dykumos saulė beveik tiesiai virš galvos. Zenito būsena. Kažkas tarp dzeno ir Amerikos indėnų – tokia ramybė ir momento įtampa. Muzika garsėja – į palapinę įeina Vincento tėvas. Jam jau daug metų, jis senstelėjęs. Jis – geometras. Tai – Archimedo laikai. Visi Persijos geometrai pavydi didžiajai žvaigždei, nes niekam iki šiol nepavyko pasiekti to, ką padarė Archimedas. Pergamentai, pergamentai, pergamentai. Jaučio odos, odos ir odos. Viskas prirašyta formulių ir schemų. Ginčas – kas geriau: atspėti ar išprotauti geometrijos dėsnius? Vincento tėvas grumiasi su tradicija. Turbanų pilna palapinė ir jos prieigos. Kalba Archimedas ir ištaria magiškąją frazę. Nelaimingas sutapimas: jam tariant žodžius, visų ausyse ima spengti – niekas neišgirsta tos frazės. Vincentas stebi didžiąją palapinę iš toliau. Jam dar per anksti suprasti, kas ten vyksta. Vakare tėvas pasakys: Archimedas pasakė kažką svarbaus, bet neišgirdau, apspango ausys. Visi tada nujautė, kad didydis geometras pasakė tai, kas keičia žmonijos kelio kryptį. Vincentas išklauso tėvo ir supranta, kad jo gyvenimo užduotis – išsiaiškinti, ką pasakė Archimedas.


Kitas Vincentas XX amžiaus viduryje yra Alžyre, Sacharos dykumoje. Aplink daugybė beduinų, jie visi kažką murma burba. Skurdas ir ugnis jų akyse. Vėjo nuojauta. Nuolatinė. Nepalenkiama. Vėjas kaip išganymas, atnešantis lietų, ir vėjas kaip prakeiksmas, pripildantis smėlio visą burną. Vincentui – apie keturios dešimtys metų. Gyvenimas Alžyre, tėvynėje, beviltiškas. Vincento tėvai nebuvo beduinai. Jis – miesto vaikas, pažinęs pirklio meną ir amatą iš labai arti. Visą gyvenimą sekiojo vandeniu prekiaujančiam tėvui iš paskos. Niekada nepatyrė troškulio. Net per didžiojo maro metus. Visada turėjo, ką gerti, tačiau labai gerai žinojo, kas yra alkis ir troškulys – matė ne vieną mirštantįjį nuo nepritekliaus.

Vieną dieną Alžyre Vincentas ryžtasi – važiuos į Prancūziją ieškoti darbo. Ten, pasaulio centre, turi būti visa – gerovė, kurios beveik nepažinojo, ir atsakymai į viduramžį priėjusio žmogaus klausimus. Davė sau žodį, kad išvyks tada, kai kelių vyrų apverstas kieme stovėjęs smėlio laikrodis subers paskutinę smiltelę žemyn. Ir štai – Vincentas jau traukinyje. Priešais jį sėdi ypatingas keleivis. Šio akys išsprogusios ir pavargusios, ašarotos. Alergija arba nuovargis, pagalvojo Vincentas. Traukiniui įpusėjus kelionę, keleiviui staiga tampa bloga – jis alpsta ir praranda sąmonę. Netrukus nelaimingasis išleidžia paskutinį kvapą. Traukinio palydovai ir kiti keleiviai susirūpinę tik mirštančiuoju. Staiga Vincento rankose atsiduria kelioninis mirusiojo krepšys. Tik vėliau mūsų personažas sužinos, kad jo rankose – Albert'o Camus nebaigto romano „Pirmasis žmogus“ rankraštis. Vincentas sėdi naujuose namuose Paryžiuje ir skaito. Romanas pasakoja apie žmogaus kaip būtybės pradžias ir pradmenis, apie tėvą ir sūnų, apie vyriškumą ir galią.


2020-ųjų vasara. Dar vienas Vincentas klajoja Lietuvoje, prie Nidos. Smėlio kopose, kur išvysta Jeano Paulio Sartre'o skulptūrą. Akys aprėpia visą horizontą visose pasaulio šalyse, visose pasaulio pusėse. Vincentas pajunta esąs įmestas į šį pasaulį ne savo valia. Tam, kad suprastų kažką, ką tik nujaučia. Jį sudomina prancūzų mąstytojo laikysena – jis įsiręžęs, eina prieš vėją, priešinasi.


Po kelių savaičių Vincentas, atrodytų, eilinį kartą lankosi Vilniuje, „AP“ galerijoje. Tik šįkart, pravėrus duris, jį pasitinka Vincentas iš senovės Persijos, sakantis, kad tas sakinys skambėjo taip: „Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu pasaulį“. Vincentas pasisveikina su savo antrininku, ištiesdamas plaštaką. Prie paveikslų lietuviškojo Vincento laukia jo antrininkas iš Alžyro, šnibžadantis: svarbiausia yra susitaikyti su savo tėvu, nes tik taip žmogus gali gyventi ir turi teisę būti. Prie galerijos kolonos stovi Sartre'as ir ironiškai šypsosi, visu veidu bylodamas – be atramos į dykumos smėlį neįmanomas joks judesys. Galeristė Vilma atneša šampano taures, o Vincentas ir jo avatarai, visi kartu, ištaria: už sėkmę, kurios neįmanoma išvengti! Nes menas yra jungiantis. Praeitį ir dabartį. Statiką ir judesį. Vienų žmonių gyvenimus su kitų žmonių buvimu. Nes tai – priežastis ir tikslas. Tai – prasmė.




17 views

Polocko g. 10, Vilnius 01204, Lithuania

(8-616) 19201

©2019 by AP Galerija. Proudly created with Wix.com