Search

Galerijos novelė nr.18: Paliesti horizontą

Updated: Aug 22

Ramūno Čičelio novelė, skirta Meno mugei, eksponuojamai 2020 m. rugpjūčio 6 d. – 30 d.

Vincentas nuo vaikystės keliasi ir gula kartu su saule. O, kiek saulėtekių ir saulėlydžių būta labai seniai. Štai, jis penkerių guli lovelėje ir mato, kaip aplink saulę debesys tampa panašūs į pabaisą. Vincentui niekada nereikėjo sekti pasakų. Visas jas susikurdavo pats – nuo Raudonkepuraitės iki pasaulio pabaigos. Žmogus viską savyje turi iš anksto. Vincentas tai labai gerai žinojo visada.


1997-ųjų rugjūčio 10-ąją Vincentas yra abiturientas. Visa klasė švenčia išleistuves. Saulėlydžio tą vakarą nepamatė. Tačiau šurmulys tęsėsi iki ryto. Tada visi patraukė ant tilto per Nerį. Pats saulės patekėjimo momentas. Vincentas netiki prietarais, bet kažkas jam šnibžda, kad nuo šio saulėtekio priklausys jo ateities gyvenimas. Lenda pirmieji saulės spinduliai, ryškūs ir tiesūs, tokie, kokia būna tiesa. Netrukus netikėtai priartėja debesis ir saulė pasislepia už jo – lauks ne vienas sunkumas. Debesis nuplaukia tolyn ir prasideda nauja diena. Naujas buvimas, nauji žmonės, nauji lūkesčiai. Jau tada Vincentas įprato norėti to, kas tolumoje, už horizonto brūkšnio.


2002-ųjų rugpjūtį Vincentas yra pakeliui į Berlyną. Kaip niekad, aiškiai prisimena tą išleistuvių saulėtekį. Nes dabar mato saulėlydį. Taip norisi paliesti ranka tą tolimą horizonto liniją. Jis autostopu važiuoja į Vokietiją. Ten susitiks su draugais ir švęs savo gimtadienį. Saulė leidžiasi lėtai, vairuotojas klauso nuostabios lenkiškos melodijos. Ji vadinasi „Jei tik nori“. Vincentas iki šiol nežino, ko nori iš savo gyvenimo. Tik kirba laimės nuojautos. Jau daug stipresnės, nei prieš penkerius metus.


Praeina dešimt metų, ir Vincentas geria viskio taurę Niujorko dangoraižyje esančiame bare. Su bičiuliais ruošiasi keliauti per Ameriką senuoju 66-uoju keliu. Audrius pakelia gėrimo stiklą. Kiti paseka jo pavyzdžiu. Visi jau žino, kad kelionė bus nuostabi. Henrikas rankose laiko įjungtą vaizdo kamerą. Iš šios kelionės bus sukurtas filmas. Vincentas sėdi už džipo vairo. Saulė ir vėl leidžiasi. Į pasaulio pakraštį. Į kitą pasaulį. Jame daug juoko ir šypsenų. Kelionė baigiasi prie Ramiojo vandenyno. Kelias įveiktas. Lyg tiltas, per kurį seniai eita. Lyg bendrystės su žmonėmis ir linksmumo pažadas.


Dar vėliau Vincentas vaikšto Vilniuje, J. Bsanavičiaus gatve. Pamato Romo Kvinto skulptūrą. Romainas Gary žvelgia į dangų. Rytus, Vakarus, Pietus ir Šiaurę. Žada aušrą. Rytas ateina nelauktai ir primena, kad svarbiausias gyvenime yra horizonto plotis. Vincentas lipa į Rusų dramos teatro balkoną ir, ragaudamas puikų raudonąjį vyną, sutinka dienos pradžią. Horizonto ilgesys niekur nedingo. Herojus nori žinoti ribas, o jas nubrėžia Mama. Visai, kaip žymiajam rašytojui. Debesys aplink saulę primena rankas. Kur jos kreipia, ten link juda pats Vincentas. Palaimingas nežinojimas, tačiau kažkur vedantis. Palietus horizontą, visa taps aišku. Dėl ko gyvename, dėl ko mylime ir dėl ko esame laimingi.


Vincentas visą laiką buvo laimingas, ir nieko klausinėti, regis, nereikėjo. Jis buvo amžinas vaikas, kuriam visa yra nežinoma, įdomu ir smalsu. Dabar Vincentas Užupyje, „AP“ galerijoje. Stovi prie to paties savo kelionės per Ameriką draugo Audriaus tapybos darbo. Horizontas čia, sako galeristė Vilma. Ji nueina paimti puodelį kavos, ir Vincentas padaro tai, kas paprastai draudžiama – paliečia drobėje nutapytą horizontą. Facit, ilgai laukta akimirka atėjo.


Nuo šiol Vincentas žino, kad menas yra vertas daugiau, nei gyvenimas, kad meilė yra pasaulio alfa ir omega, o laimė yra efemeriška ir išsisklaidanti, kaip besileidžianti saulė. Nepaprastai paprasta, bet galinga iki pasaulio ribos – horizonto, kurį galima paliesti tik meno kūrinyje.

47 views

Polocko g. 10, Vilnius 01204, Lithuania

(8-616) 19201

©2019 by AP Galerija. Proudly created with Wix.com