Search

Galerijos novelė nr. 15: Vincentas mokosi plaukti

Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Indros Grušaitės tapybos parodai „Kitapus upės", eksponuojamai 2020 m. gegužės 18 d. – birželio 21 d.


Vėlus vasaros vakaras. Vincentas eina paupiu. Visą gyvenimą jis norėdavo žinoti, kas po kuo slepiasi. Visada lydėdavo nuojauta, kad tai, kas matoma, yra netikra. Padirbta ir nenatūralu. Visada norėjo žinoti daugiau. Ėjo šalia Vilnelės, netoli Užupio tilto. Šis apkabinėtas spynelėmis. Ištikimųjų gyvenimai. Ne jam, Vincentui, jie tokie. Jo gyvenimas yra kaip niekad neištiesinama styga. Lyg smilgos stiebelis tarp pirštų. Jau rodosi, kad ištiesinai. O tik paleidi, ir ji vėl riečiasi savaip. Tolumoje groja akordeonas. Plyšauja. Vincentas jau žino, ką darys vėliau.


O kol kas – smilgos. Stiebeliai kyšo iš vandens. Niekada nebandė žvelgti, kas po vandeniu. Niekad nemokėjo plaukti. Ne kartą buvo skendęs, bet nepražuvo. Niekada iki šiol nežvelgė, paniręs į tėkmę, atviromis akimis. Apsidairo, ar nėra, kas matytų jo gėdingą nemokėjimą plaukti. Aplink bent kelis šimtus metrų – nė gyvos dvasios. Atsargiai nusileidžia šlaitu, nusirengia. Neria. Užsimerkęs. Vandens bangelė šliūkšteli per išnirusiojo veidą. Vincentas negali patikėti – jis plaukia! Neria vėl, bet pamiršta prieš tai įkvėpti.


Štai tas momentas. Žinai, kad gali neišnerti, ir nėra, ką prarasti. Atsimerkia. Dugnas pilnas vandens žolių. Toliau kažkas juda. Kažkas gyva. Iriasi prieš srovę. Reginys, kaip miražas, bėga tolyn. Vincentas stengiasi iš visų jėgų. Išnirti beveik neįmanoma. Jis suvokia, kad šis vaizdas gali būti paskutinis gyvenime. Laimei, upė negili. Jis pasiekia dugną ir vaikšto juo. Akimirka, kuri tęsiasi labai ilgai. Gal visą gyvenimą. Vincentui aišku, kad bijoti jau nebėra ko. Vis dėlto pašėlusiai norisi dar gyventi. Dar supranta, kad lengvai išeitų dugnu į krantą, nes upė negili. Tačiau reginys neduoda ramybės. Kažką primena. Vaikystę. Sūpuokles ir nuojautą, kad pasaulis yra įdomus. Labai pasistengęs, Vincentas jau artėja prie to reginio. Netrukus galės užčiuopti rankomis. Tik staiga pajunta, kaip kitos rankos jį pagauna ir meta į vandens paviršių. Vincentas aiškiai junta – tai motinos rankos, kurios saugo ir globoja. Bet mamos nesimato. Vietoje to, Vincentas, atmerkęs akis, mato vilkės veidą. Norėtų nerti po vandeniu, bet rankos vis dar laiko. Teks baigti šias gaudynes, supranta Vincentas. Vilkės veidas maino pavidalus ir netrukus aplanko aiškumas, jog kažkur visa tai jis jau matė. Tada, kai buvo įsitikinęs, kad tai, ką mato, yra tikra pirmą kartą gyvenime. Tai buvo Amsterdame, Valstybiniame dailės muziejuje, prie Rembrandto paveikslų. Tada žavėjosi meistryste ir tikslumu, linijos griežtumu ir kartu jos laisve. Tada suprato, kad po regimybe slypi esatis. Vilkės veidas, smilgos buvo tokio paties linijų tikslumo.


Vincentas staiga nežino, kur jis yra – vaikystėje, pasakoje, kine? Išlipa ant kranto – mato žemuogių pievelę. Ji persmelkia giedru liūdesiu. Tai, ką patyrė per šią valandėlę, yra taip sunkiai apsakoma. Kaip ne gyvenimas, o tik jo nuojauta. Ne tik, o net pasaka. Sugrįžta kelis šimtus metrų. Atsigręžia. Vilkių nebėra, upė vėl rami ir stebėtinai skaidri. Lyg stiklas. Lyg gero tapybos darbo drobė, prie kurios priėjęs, gali matyti kiaurai. Vincentas nuo šiol galės eiti kiaurai sienas.


Tolumoje vis tas pat akordeonas. Lėta ir ilgesinga melodija. Iš Vincento vaikystės. Eina per tiltą ir pamato šalia galerijos „AP“, Polocko gatvėje grojantį gatvės muzikantą. Įmeta monetą į skrybėlę ir traukia vidun. Čia randa tai, ką matė ten. Ten rado tai, ką pamatė čia. Skaidrumos, sietuvos, žiotys – vanduo, vanduo, vanduo.




75 views

Polocko g. 10, Vilnius 01204, Lithuania

(8-616) 19201

©2019 by AP Galerija. Proudly created with Wix.com