Ramūno Čičelio novelė, dedikuota lietuvių išeivio Gabriel Vuljevo tapybos parodai „Trilogija", eksponuotai 2020 sausio 6 – 26 d.
Vincentas gavo užduotį – parašyti interviu su menininku iš Urugvajaus Gabrieliu. Tamsi žiemos pirmadienio popietė. Vincentas nieko nežino apie pašnekovą. Skuba, vis greitina žingsnį, įžengia į AP galeriją. Galeristė Vilma viduryje salės pastatė stalelį. Ant jo garuoja du kavos puodeliai. Šešiakampiai. Vincentas visą laiką galvoja, ką jam primena ši forma. Ir tik vėliau suprato. Jis užaugo Kaune. Taip, žinoma, art deco. Balta spalva net akina. Kava – rusvai raudona. Jaučia, kad tai – ypatingas gėrimas. Svečio dar nėra. Vincentas ir Vilma pažįstami jau seniai. Nieko neįprasta būtų galima neįtarti. Tik viena svarbi smulkmena – galerijos sieną dengia užuolaida. Tokios pat spalvos, kaip ir kava.
Staiga Vilma kažkur dingsta, ir iš už užuolaidos išeina Gabrielis. Vincentas sutrikęs – menininkas toks panašus į geriausius jo vaikystės draugus. Tamsiaplaukius ir dabar jau barzdotus. Akyse prabėga karštos vasaros, per kurias sėdėta Laisvės alėjoje ir ganytos akys į merginas. Gabrielis – irgi toks sėdėtojas ir stebėtojas. Žinoma, be pastabumo, menas neįmanomas. Vincentas pasiūlo sėstis ir prisistato vardu. Primena Pietų Ameriką, atsako Gabrielis. Pirmasis gurkšnis iš kavos puodelio. Vincentas klausia, kas labiausiai gyvenime gundo pašnekovą. Šis kiek prisimerkia ir atsako: viskas, kas turi spalvą. Ryškią ir skaisčią. Kaip Urugvajaus saulė. Dar Gabrielį labai gundo buvimas ant pasaulio krašto. Taip, mes ten esam įsitikinę, kad pasaulis – plokščias, o mes – beveik pačiam pakrašty. Todėl visada norisi peržengti ribą. Bet kartu išlikti padoriam. Mandagios pagundos – stilius, tinkamas Gabrieliui. Aišku, dar labai gundo formos. Visokios.
Ant stalo – domino žaidimo kaladėlės. Vincentas ištraukia su vienetais. Gabrielis per daug dėmesio į figūrėles nekreipia.
Antrasis kavos gurkšnis. Žinoma, pakalbėkim apie šokį ir muziką. Ar mėgstate dainas, Gabrieli? Mano prosenelis dainavo lietuviškai, mano senelis dar dainavo mūsų gimtąja kalba. Tėvas – jau nebe. Bet per šią kelionę išmoksiu aš. Kokios norėtumėt, klausia Vincentas. Gabrielis atsako: tokios, kad būtų verta laukti šimtą metų. Mylimosios, Tėvynės ir Rojaus. Tada Gabrielis paniūniuoja puse lūpų tik jam žinomą melodiją. Gabrieliui patinka. Jo tėvas sėdėdavo prie vandenyno ir visą laiką žiūrėdavo į šiaurės rytus. Ilgesys. Kai prosenelis išvyko iš čia, buvo dar didesnis ilgesys. Nesąmonė, kad nostalgiją reikia gydyti. Ji nepraeina. Nes gyvenimai nepraeina veltui ir šiaip sau.
Gabrielis deda domino su dvejetais. Vincentas pradeda stebėtis, kad figūrėlės vis su vienodais skaičiais. Mistikos nuojauta nedingsta.
O kaip gi dėl to, kas dieviška, teiraujasi Vincentas. Senelis atsivežė tvirtą įsitikinimą, kad neprapuls per kelionę, jei ant kaklo kabės kryželis. Gyvenimas mano šeimai ir beveik visiems Urugvajuje – kryžius, kurį reikia nešti. Reikia. Privaloma. Ir nepamiršti šypsenos ir juoko. Nes kuo sunkiau, tuo visada ir įdomiau. Taip liūdna, kad net linksma. Kai išvažiuoju iš Montevidėjaus, matau kelius. Ilgus ir sunkius. Važiuoti jais nelengva. Eiti – dar labiau. Bet verta, nes tikiu, kad pabaigoje bus šviesa. Ir jos dalis – ir iš mano darbų. Menas yra šviesa. Ji yra amžinybės pažadas.
Vincentas deda trečiąją domino kaladėlę – joje du trejetai. Nei verkti, nei juoktis tampa neįmanoma. Tik gražu.
Staiga prie stalelio pasirodo Vilma su domino akiniais. Per langą sklinda Pietų Amerikos tango, salė prisipildo virpėjimo. Beveik akimis matomo. Grindys ir pasaulis ima verstis. Ir, o Dangau, Vincentas nuslysta ir prapuola už užuolaidos. Nežinia, ar visam laikui. Gabrielis išsilaiko. Jis buvo įsikibęs į sunkią skulptūrą iš Balio salos. Pasaulis tą vakarą susvyravo ir pradangino tai, kas laikina. Ant stalo jau nėra puodelių, domino figūrėlių. Gabrielis ir Vilma bando atsitokėti. Abu sutaria, kad Vincentas tebuvo sapnas. Iš tarpukario Lietuvos. Iš vaizduotės. Ir iš meilės.
Ech, gyvenimas tęsiasi!
Comentarios