Search

Galerijos novelė nr. 12: Žaibas ir vinutės

Updated: Mar 23

Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Ditos Lūsės tapybos parodai „Branduolys", eksponuotai 2019 spalio 28 – lapkričio 24 d.


Vincentas buvo girdėjęs, kad esama žmonių, kurie save prisimena nuo gimimo. Jis turėjo paslaptį. Kai ją pasakydavo draugams, visi iš jo šaipėsi. Ta paslaptis tikrai skambėjo kaip bepročio kliedesys. Vis dėlto Vincentas nieko negalėjo padaryti. Jis save prisiminė nuo pirmosios ląstelės. Jo galvoje ir odos plaukeliuose buvo lėtas, švelnus ir slidus ląstelės sienelių trūkimas, vandens lašelio virsmas vis didesne gyvybe. Kai vasarą sėdėdavo saulės atokaitoje, atsimindavo, kaip buvo šilta toje tamsoje, mamos pilve. Ne, ta saulės šiluma niekada neprilygs tam pirmajam jausmui. Šaltis buvo jau vėliau. Kai Vincentas yrėsi valtimi vasaros ežere, prisimindavo vandenį, kuris atrodė beribis. Būtent todėl, kad Vincentas viską atsiminė apie rentgeno spindulį, nukreiptą į jį, jis suprato buvęs laukiamas kūdikis. Kai jis dar buvo pilve, visi jo mamos Elenos klausinėjo, kas gims – mergaitė ar berniukas? Mama išdidžiai sakydavo, kad bus sūnus, jos skruostu nuriedėjo ašara. Vincentas pilve pajuto visas jos viltis ir stebuklų lūkestį. Stebuklų, kurie lydės jo gyvenimą. Didžiausia euforija Vincentui pilve būdavo tada, kai skambėdavo muzika. Tai buvo gebėjimas dainose girdėti Dievo prisilietimą prie kiekvieno dainuojančio žmogaus. Vincento draugai stebėjosi ir dar kai kuo. Jis labai mėgo liesti daiktus, pirštais jautėsi mylintis pasaulį, nors ir nebuvo neregys.

Kai Vincentas vis dar buvo pilve, įstabus jo pojūtis buvo tada, kai per Kalėdas mama laužė kalėdaitį. Kai pilve jis jau galėjo matyti, pirmasis išlikęs vaizdinys, buvo žvaigždės. Jos buvo senesnės, nei mama, tėtis, pasaulis. Jos tarsi klausė – kaip tu čia jautiesi? Vincentas mirksėjo į tas žvaigždes ir akimis rodė, kad visada norės gyventi. Jis niekada nesvarstė, ar jis vertas gyvenimo. Ir ar gyvenimas vertas jo. Kai miestų aikštėse ant katedrų matydavo rato formos detales, prisimindavo buvimą pilve kaip apskritimą, kurio viduryje – didelis laukimas ir ilgesys. To, kas praėjo tada, kai pilve vis augo. Kai Vincento galva jau buvo pasirengusi eiti į pasaulį, jis staiga pajuto, kad kažkas pridėjo delnus. Vincento Dievas paprastus talerius pakeitė į talentus.


Visų svarbiausia, kad Vincentas žinojo dar porą paslapčių: kas yra gimimas, ir tai, kas yra dieviška. Kai prieš keturiasdešimt metų jis atėjo į pasaulį, buvo gegužės vidurdienis. Danguje kaupėsi debesys ir didelė liūtis. Kai Vincentas išvydo šviesą, tą akimirką žaibavo. Visa, kas Žemėje gyva, radosi iš to žaibo. Iš blyksnio ir iš netikėto žvilgsnio. Iš pirmojo saulės rytinio spindulio ir iš poezijos. Ta šviesa tokia balta ir tyra, kaip pienas. Kai ką tik gimusį, mama jį paėmė ant rankų, gydytojas į mažytį delnelį įdėjo mažytę vinį. Kam to reikia, paklausė mama. Per žaibą gimę žmonės, nešini vinimi, gali pakeisti pasaulį.


Ar Vincentas pakeitė pasaulį? Ar jis kuo nors išskirtinis? Ar Ditos Lūses darbų kūdikis pilve keičia pasaulį? Vincentas šiandien gali atsakyti: menas – tai mūsų atmintis, kuri šildo, saugo ir globoja. Ji keičia visa. Tą rudens vakarą, kai pamatė AP galerijoje kabančius paveikslus, Vincentas žinojo – čia lankėsi žaibas, o ant grindų – gausybė nedidukių vinučių. Ir nusprendė čia visada lankytis per savo gimimo dieną.




0 views

Polocko g. 10, Vilnius 01204, Lithuania

(8-616) 19201

©2019 by AP Galerija. Proudly created with Wix.com