Ramūno Čičelio novelė, dedikuota Adasos Skliutauskaitės tapybos parodai „Veidai ir gyvūnai", eksponuotai 2019 m. rugsėjo 25 – spalio 20 d.
Mums gerai žinomas ir pažįstamas poetas, filosofas Vincentas turėjo draugą. Pastarojo vardas buvo Gintautas. Bičiulis buvo ypatingas fotomenininkas. Apdovanotas aukščiausiu menininko prizu Lietuvoje. Kol Vincentas kasdien rašė savo gyvenimo knygą, Gintautas rūpinosi visai kitais dalykais. Nemažiau įdomiais. Vincentas suko galvą, kaip parašyti paradoksą, kaip sukurti oksimoroną, o štai Gintautas nenustodamas fotografavo. Naudojo seniausias fotografijos technikas. Būtent dėl to, kad jomis naudojosi meistriškai, ir buvo apdovanotas tuo diplomu. Abu kūrėjai buvo linksmi žmonės, tačiau turėjo savų rūpesčių: Vincentas nuolat bandė įspėti teisingą žodį, o štai Gintautas ieškojo savo spalvos. Gintautas buvo patrakęs žmogus, žvelgiant iš paprasto ir nuoširdaus piliečio perspektyvos. Kas gi rūpinasi tokiais niekais, kaip spalva, faktūra ir taip toliau?!
Šių metų sausį draugai susitiko Nidoje, prie Baltijos jūros pakrantės. Vincentas dalinosi kūrybinėmis sėkmėmis ir mažesniais pasisekimais, o Gintautas buvo, kaip reta, nepatenkintas: vardijo smėlio, jūros vandens, debesų, saulės atspalvius ir pripažino, kad bando surasti tokią spalvą, kokios nėra nė viename žinyne. Tokia Gintauto vardu pavadinta spalva galėtų būti.
Pavasario visa ko sprogime Vincentas rašė apie meilę, o Gintautas vis vardijo kadmio, safyro ir kitų akmenų paviršius atitinkančius atspalvius. Gintauto manija vis ūmėjo: jis jau negalėjo ramiai žiūrėti ir stebėti gamtą. Nedavė ramybės tas amžinas jam pačiam klausimas. Reikia pripažinti, Gintautas turėjo stiprią menininko savimeilę – kas gi nenorėtų išrasti savąją spalvą, kai viskas jau atrodo atrasta ir tėra kitų žmonių suvokimų dėlionės?!
Vasarą Vincentas beveik sprogo nuo kūrybinių sumanymų, o Gintautas
fotografavo medžius. Turėjo įtarimų, kad ta bandoma atspėti spalva yra žalia. Klydo! Neatrado ir tada savo spalvos.
Kai atėjo ruduo, viskas tapo pilka ir nuobodu. Vincentas rašė pusiau mokslinį veikalą – vieno fi'losofo biografiją, o Gintautas nežinojo, kur rasti ramybę. Manija peraugo į nemigą. Nuo spalvų gausos fotomenininkas negalėjo užmigti – kai užmerkdavo akis, sąmonėje, lyg ekrane, bėgdavo visos tos dienos spalvos. Galėjo pasakyti kiekvieno atspalvio pavadinimą. Nepadėjo net dukra, studijuojanti Londono menų akademijoje. Vaiko specialybė buvo tapyba. Dukra buvo vienintelis žmogus, kuris suprasdavo tėvą. Bet padėti niekuo negalėjo. Vincentui darėsi vis labiau neramu dėl draugo. Staiga poetui ir filosofui šovė į galvą mintis, kad draugas ieško pilkos spalvos atspalvio. Patarė skaityti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Gintautas neturėjo, kaip gelbėtis. Skaitė. Nepadėjo. Suprato tik tiek, kad spalva yra vienas subtiliausių dalykų – ją taip lengva sutepti.
Ir štai, 2019 metų spalio 2-ąją Vincentas pakvietė draugą į Užupyje, Polocko gatvėje esančią galeriją AP pasižiūrėti Adasos Skliutauskaitės darbų. Gintautas buvo tiek pavargęs nuo spalvų, kad priėmė kvietimą skeptiškai. Visgi nuėjo. Ilgai stovėjo prie paveikslo „Sapnas“. Visas spalvas atpažino. Netrukus pajuto, kad beveik galutinai negali suregzti jokios žodinės minties. Tiek stiprios buvo spalvos. Priėjęs prie darbo „Stebintis“, iš pradžių bandė regzti nesimezgantį siužetą. Nesisekė. Ir tik prisėdęs galerijos viduryje, pagalvojo apie tai, kokią spalvą matė. Ta mėlyna nepasidavė jokioms klasifikacijoms, jokiems dėsniams, jokioms taisyklėms. EUREKA! Gintauto ir Adasos mėlyna. Dar norėjo paklausti galerininkės, ar ji žino, kokį darbą eksponuoja. Bet nespėjo. Pamatė, kad darbas neparduodamas. Tačiau įsigyti jis ir nenorėjo. Jam pakako laisvės, kai sužinojo, kad ne viską žino, kad ne viskas yra suplanuota ir aišku. Ir pagaliau – kad jis pats nėra visažinis. Nuo tos dienos Gintautas tapo laisvas nuo spalvų manijos. Spalio raudonis ir rudos atspalviai jam leido mąstyti žodžiais. Ruduo, kuris išlaisvino. Paroda su darbu, kuriame yra tai, ko mes nežinome, tai, kas slypi po bet kokiomis žiniomis. Vincentas dar ne kartą buvo sutikęs Gintautą, tačiau tos 2019- ųjų manijos nebuvo nė kvapo – gamtai po truputį gęstant, atėjo suvokimas, kad vėjas ir lietus išvis neturi spalvos. Dar daugiau, Vincentui tapo suprantama, kaip rašyti, o Gintautui – kaip išgauti tai, kas nauja, originalu ir nieko neatitinka. Ir visai pabaigai – kankinančiai aiškus kiekvieno žmogaus unikalumas ir žvilgsnis, kuris stebi.
„Stebinčio“ mėlyna atvėrė, kad ne visada esame stebėtojai. Kad ir mus stebi – gyvūnas, žmogus, būtybė, kažkas, kas aukščiau. Gražių spalvų!
Kommentare