
Apie tarptautiniu lygiu įvertintus Lietuvos kino kūrėjus, dirbančius prie filmų vizualumo, girdime retai. „Černobylis“, „Jekaterina Didžioji“, „Tarp pilkų debesų“, „Nuodėmės užkalbėjimas”, „Tadas Blinda“, „History“ kanalo dokumentikos – tai tik keletas garsių projektų, prie kurių dirbo mažai viešumoje besireiškiantis kino dailininkas, meno vadovas Donatas Pirštelis.
Monumentaliosios dailės išsilavinimą turintis, 2020 m. „Emmy“ padėką pelnęs vyras po daugiau nei 20 metų pertraukos sugrįžo į dailės lauką su ekspresyvia tapybos paroda „Aletheia“. Ją žiūrovai galės aplankyti birželio 7 d. – liepos 11 d. Vilniuje, „AP galerijoje“.
Emocijų anatomija arba grožis, slypintis brutalume
Graikų kalba žodis „aletheia“ reiškia užslėptos tiesos atskleidimą. Žmogus, tarsi didžiausia gyvenimo paslaptis, tampa dominuojančia figūra Donato Pirštelio kūryboje. Abstrakčios kūnų formos, pabrėžiant jų kalbą, šiurpių, o kartais tragikomiškų portretų aliuzijos pinasi į pasakojimą apie žmogų – herojų (o gal herojus) su tūkstančiu veidų.

Donatas Pirštelis savo kaip tapytojo monumentalisto kelią pradėjo dar 1991 metais. Ieškodamas individualios meninės raiškos, autorius ne vienerius metus laviravo tarp siurrealistinių didelio mastelio freskų, ekspresionistinės kamerinės tapybos ir kino kūrėjo, dailininko vaidmens. Nepaisant skirtingų meninių laikotarpių, D. Pirštelio kūrinių centre visuomet dominuoja abstrakti kūno plastikos raiška, per ją tyrinėjama užslėptų emocijų anatomija.
Menotyrininkės Kamilės Pirštelytės-Virbičianskės teigimu, iš pirmo žvilgsnio dailininko veikėjai perteikia netobulumą, kartais net agresyviai, nemaloniai besikėsinant į žiūrovo ramią kontempliaciją. Tačiau šie kūnai – tarsi simboliai. Pasitelkdamas groteską, autorius per subtilius judesius, prisilietimus, tarpžmogišką intymumą, pasikartojančių portretų būsenų kaitą ir komizmą perteikia žmogaus vidines aistras.
„Žmogaus figūrą perteikti yra ir patrauklu, ir pavojinga. Pavojinga, nes tai atrodo pernelyg akivaizdu ir savaime paveiku. Figūroje manęs nedomina siekis dokumentiškai perteikti paviršių. Matyt, tai yra labiau mano paties požiūrio perteikimas. Techniškai ar idėjiškai bandau pasakyti, jog „gražu“ gali būti ir pats brutalumas, neišdailinti elementai“, – pasakojo parodos autorius D. Pirštelis.