Ieškoti

Donato Pirštelio paroda "Aletheia"



Apie tarptautiniu lygiu įvertintus Lietuvos kino kūrėjus, dirbančius prie filmų vizualumo, girdime retai. „Černobylis“, „Jekaterina Didžioji“, „Tarp pilkų debesų“, „Nuodėmės užkalbėjimas”, „Tadas Blinda“, „History“ kanalo dokumentikos – tai tik keletas garsių projektų, prie kurių dirbo mažai viešumoje besireiškiantis kino dailininkas, meno vadovas Donatas Pirštelis.


Monumentaliosios dailės išsilavinimą turintis, 2020 m. „Emmy“ padėką pelnęs vyras po daugiau nei 20 metų pertraukos sugrįžo į dailės lauką su ekspresyvia tapybos paroda „Aletheia“. Ją žiūrovai galės aplankyti birželio 7 d. – liepos 11 d. Vilniuje, „AP galerijoje“.


Emocijų anatomija arba grožis, slypintis brutalume


Graikų kalba žodis „aletheia“ reiškia užslėptos tiesos atskleidimą. Žmogus, tarsi didžiausia gyvenimo paslaptis, tampa dominuojančia figūra Donato Pirštelio kūryboje. Abstrakčios kūnų formos, pabrėžiant jų kalbą, šiurpių, o kartais tragikomiškų portretų aliuzijos pinasi į pasakojimą apie žmogų – herojų (o gal herojus) su tūkstančiu veidų.





Donatas Pirštelis savo kaip tapytojo monumentalisto kelią pradėjo dar 1991 metais. Ieškodamas individualios meninės raiškos, autorius ne vienerius metus laviravo tarp siurrealistinių didelio mastelio freskų, ekspresionistinės kamerinės tapybos ir kino kūrėjo, dailininko vaidmens. Nepaisant skirtingų meninių laikotarpių, D. Pirštelio kūrinių centre visuomet dominuoja abstrakti kūno plastikos raiška, per ją tyrinėjama užslėptų emocijų anatomija.


Menotyrininkės Kamilės Pirštelytės-Virbičianskės teigimu, iš pirmo žvilgsnio dailininko veikėjai perteikia netobulumą, kartais net agresyviai, nemaloniai besikėsinant į žiūrovo ramią kontempliaciją. Tačiau šie kūnai – tarsi simboliai. Pasitelkdamas groteską, autorius per subtilius judesius, prisilietimus, tarpžmogišką intymumą, pasikartojančių portretų būsenų kaitą ir komizmą perteikia žmogaus vidines aistras.


„Žmogaus figūrą perteikti yra ir patrauklu, ir pavojinga. Pavojinga, nes tai atrodo pernelyg akivaizdu ir savaime paveiku. Figūroje manęs nedomina siekis dokumentiškai perteikti paviršių. Matyt, tai yra labiau mano paties požiūrio perteikimas. Techniškai ar idėjiškai bandau pasakyti, jog „gražu“ gali būti ir pats brutalumas, neišdailinti elementai“, – pasakojo parodos autorius D. Pirštelis.


Kasdienybės dramatizmas ir senovės mitai, esantys tarp mūsų


D. Pirštelio tapyboje tarpkultūriniai kontekstai, mitų simbolika reiškiasi tarsi užuominos. Žmonių figūras persmelkia mistiška šviesokaita, spalvos išryškina intensyvias išgyvenimų akimirkas. Parodos „Aletheia“ ekspozicijos paveiksluose dominuojanti kinematografinė įtampa paremta mintimi, kad mitai, jų tragedijos ir komedijos žmonių kasdienybę supa nuolatos, tik savo išgyvenimus žmonės yra linkę slėpti.



„Tikiu, kad dauguma sąmoningų žmogaus veiksmų yra dramatiški. Jei gyventume tik instinktais, man regis, mes nekeltume tiek daug klausimų. Projektas, kurį vadiname gyvenimu, susijęs su įtampa tiesiogiai. Bandymas apskritai kažko siekti, turėti, kartu ir veikti, sakyčiau, susijęs su „erosu“. Geismas, aistra stumia žmogų. Nebūtinai kūniška prasme. Todėl peržengdami įprastą saugią ribą patenkame į „pavojaus“ lauką. Atsiranda galimybės arba kritimo variantai“, – teigė menininkas.


D. Pirštelio supratimu, mitologinės istorijos atspindi žmonijos patirtį. Menininkas bando ją permąstyti, žvelgiant iš savo gyvenimo perspektyvos.


Prestižinis įvertinimas kino industrijoje


Pasak parodos kuratorės Vilmos Jankienės, „Aletheia“ eksponuojamuose kūriniuose galima bus pajausti D. Pirštelio kaip monumentalisto ir kino dailininko sinergiją. Kai kuriuose popieriaus lakštuose dominuos subtilus, vitražinis švytėjimas ir mistiška erdvė. Kituose gestinę abstrakciją primenančią formą palaipsniui keis atpažįstamo pasaulio motyvai, atmosferiškai pripildyti nejaukiomis artėjančios atomazgos nuojautomis.



Menotyrininkės teigimu, Donatas – uždaras, viešumoje nesireiškiantis, tačiau labai daugiaplanis menininkas. Jaunystėje įgijęs profesionalų akademinį monumentaliosios dailės magistro laipsnį, autorius 1997 m. sukūrė vitražą „P. Vileišio istorinis portretas“, 1997-2003 m. skirtinguose Lenkijos miestuose pristatė net 10 sieninės tapybos kūrinių ant gyvenamųjų pastatų. Taip pat debiutavo kaip kino režisierius bei operatorius. Du jo trumpametražiai filmai „Operacija“ (1997 m.) ir „Būti taip“ (2001 m.) sulaukė tarptautinio dėmesio avangardiniuose Oberhauzeno, Leipcigo, Kaselio ir kituose Vokietijos festivaliuose, Kino pavasaryje.


Viena iš 10 sienų, sukurtų Donato Pirštelio 1997 m. Lenkijoje. Nuotrauka: Murals Gdansk Zaspa, Monumental Art Collection
Donatas Pirštelis 1997 m. Nuotr.: Murals Gdansk Zaspa, Monumental Art Collection

Nusprendęs eiti kino industrijos keliu, daug metų dirbęs skirtingose kino dailininko pozicijose prie tarptautinių filmų ir dokumentikos, D. Pirštelis tapo daugiausiai žinomas kaip kino įmonės „Cineeffects Studio" vadovas. Už sukurtas konstrukcijas ir dizainą HBO „Černobyliui“ bei tarptautinį mini serialo įvertinimą, D. Pirštelis gavo prestižinį „Emmy“ padėkos raštą.


„Donatas Pirštelis prie tapybos sugrįžo po daug metų, palaipsniui, nepretenduodamas į rimtą oficialumą. Tapyba ant popieriaus jam atrodė demokratiškesnis, ne toks pretenzingas išraiškos būdas. Pasitelkdamas mišrias medžiagas, tokias kaip lakas, maistiniai, aliejiniai, akriliniai, purškiamieji dažai, pastelė, pieštukai, D. Pirštelis 2019-2021 m. sukūrė ekspresyvius ir emociškai intensyvius kūrinius apie žmogaus vidinio pasaulio aistras, žmogaus, kaip paslapties, atskleidimą. Džiaugiamės galėdami pakviesti žiūrovus atrasti šį menininką po tokios ilgos pertraukos tylos“, – teigė parodos kuratorė V. Jankienė.






</