Ieškoti

Dailininkas Mantas Meškėla: „Anksčiau keliavau, o dabar klajoju“

Rugpjūčio 30 – rugsėjo 26 dienomis „AP galerijoje“ Užupyje veikė jaunosios kartos tapytojo Manto Meškėlos (g. 1983) personalinė paroda „Klajonės Vilniumi“. Apie tapybines klajones po senąjį ir naująjį Vilnių, paskutinės parodos refleksijas, savojo miesto paieškas, jo ilgesį ir naujus atradimus autorių pakalbino menotyrininkė Dovilė Mušinskaitė.





Pokalbį norėčiau pradėti paliesdama smalsumą keliantį Jūsų netradicinės meninės biografijos klausimą. Nesate baigęs formalių dailės studijų, nors keletą metų dailės amato mokėtės privačiai pas dailininkus Arvydą Pakalką, Marijų Piekurą, taip pat Savicko dailės mokykloje, o tapybą gyvenime derinate su nekilnojamojo turto vertintojo profesine veikla. Ar dabar suvokiate save kaip profesionalų dailininką ar labiau kaip tapytoją mėgėją? Ar Jums svarbus toks skirstymas ir ar nejaučiate, kad meno pasaulis ir ypač meno institucijos Lietuvoje vis dar yra labai uždaros tiems menininkams, kurie neturi „diplomo?


Skirstymas – profesionalus ar neprofesionalus tapytojas nėra man artimas. Labiau vertinu pačią tapybą. Stebėdamas kito tapytojo meno kūrinį klausausi kiek jis mane „suvirpina”, tyrinėju jo meistriškumą, spalvinę klausą, piešinio sąrangą, emocinę kalbą. Aš esu kūrėjas, pasirinkęs tapybą kaip būdą išreikšti save ir mane supančią aplinką. Visuomet tikėjau, kad kryptingas ir sąžiningas darbas anksčiau ar vėliau atvers man duris.

Pamenu, kai neturėdamas dailininko „statuso" sunkiai patekdavau į viešas parodas. Viena iš jų buvo „Žmogus ir miestas“ galerijoje „Arka“. Kai bandžiau joje sudalyvauti, manęs atvirai paklausė apie Dailės Akademijos diplomą. Buvau nuoširdus ir atkaklus, pasiūliau peržiūrėti paveikslus, kuriuos atnešiau atrankai ir pasakiau, jei komisija nuspręs, kad neatitinku reikalavimų ir darbai nebus eksponuojami – gerbsiu jų sprendimą. Komisija vis tik atrinko mano kūrinį „Vakaro gaida“, kuriame pavaizduotas virš miesto keliaujantis angelas. Tuo metu tapiau fantasmagoriškus motyvus, o miesto ir žmogaus tema man buvo pagrindinė.

Esu dėkingas, kad „AP galerijos“ vadovė Vilma Jankienė, kuri stebėjo mano kūrybą internete, ir neatsižvelgdama į akademinį statusą, pasiūlė bendradarbiauti. Džiugu, kad vis daugėja galerijų, kurios yra atviresnės kuriančiam žmogui, labiau vertina patį meno kūrinį, o ne akademinį diplomą.



AP galerijoje“ rugsėjo mėnesį pristatyta jūsų personalinė paroda „Klajonės Vilniumi. Tai jau trečioji Jūsų darbų paroda. Ar Jums svarbu pristatyti savo kūrybą viešai klasikiniu parodos formatu meno institucijų erdvėse, o gal manote, kad šiais laikais tai nebūtina – užtenka socialinių tinklų ir medijų?


Karantino metu buvo organizuojama gausybė parodų virtualiu formatu ir tai buvo sėkminga, nereikalaujanti daug išlaidų alternatyva. Kita vertus, žiūrint į meno kūrinį gyvai – jauti jo „kvapą“, pastebi spalvinius, faktūrinius niuansus, kurių joks ekranas neperteiks. Manau, kad efektyviausia yra pristatyti darbus abiem formatais.

Aš pastebėjau, kad man tapant darbų ciklą kelis metus ir įkeliant po vieną kitą darbą į internetinį puslapį, visuma neatsiskleidžia. O kai ruošiuosi parodai galerijos patalpose, sudedu visus kūrinius greta. Tuomet pamatau visumą, parodos išdėstymą, darbų eiliškumą. Tai prabudina vidinį kritiką, kuris pasufleruoja kur galbūt kartojiesi, ką reikėtų patobulinti, paįvairinti, kyla didesnis atsakomybės pojūtis.



Kaip pats pristatytumėte paskutiniąją personalinę parodą? Galbūt eksponuojamais kūriniais norėjote išreikšti tam tikrą bendrą koncepciją, idėjas? O gal kūriniais tiesiog norėjote perteikti jausmą, juos vienijančią emociją?


Ši paroda buvo daugiametės kelionės po Vilnių tęsinys. O dabar pradėjau klajoti – kažkur pasiklysdamas, nuklysdamas... Anksčiau praeidavau gatve net nesustodamas, nepakeldamas akių. Vilniaus tapymas man atvėrė gilesnį ir jautresnį pojūtį miestui, jo senbuviams ir neišvengiamai kaitai. Pradėjau pastebėti mažas detales. Skubus ėjimas sulėtėjo. Pajutau norą atsisėsti ant suoliuko, nulinkusio medžio, prigulti parke ant pievos, užkalbinti vietinius klajoklius. Turiu savo klajonių maršrutus ir ieškau vis naujų. Tai miestas pašnekovas, kuris kažką vis naujo atskleidžia, jo nuotaikos kinta: prabundantis, vakarėjantis, lietingas, triukšmingas. Ankstesniuose savo paveiksluose daugiau vaizduodavau pačią architektūrą, išorinį namo kūną ir charakterį, o tapydamas paskutiniųjų kelių metų darbus stengiausi perteikti jo vidų. Pabelsti į Vilniaus sielą, jo gelmę. Tai mirksintys tarsi akys langai, išraiškingi balkonai, paslaptingos laiptinės ir virtuvės, rūdijančios kriauklės ir praeitimi dvelkiantys interjerai. Man tai Vilniaus savastis.




Galbūt esate užaugęs Vilniaus senamiestyje ar su šia vieta Jus sieja kitos išgyventos emocinės patirtys?


Gimiau ir užaugau Vilniuje. Pradžioj gyvenom Gerosios Vilties gatvėje, vėliau Žirmūnų mikrorajone, kuriame prabėgo mano mokyklos laikai. Studijų metais jau gyvenau Naujamiestyje. Tuomet ir pradėjau jaukintis senas gatveles. Žiūrėdamas Juozo Matonio dokumentiką apie mūsų klasikus tapytojus suvokiau kaip juos įkvėpė miestas. Didelį įspūdį padarė Mindaugo Skudučio ištapytas Užupis. Pastebėjau, kad Vilnius visomis prasmėmis yra labai tapybiškas, slėpiningas. Senamiestis, Užupis tarsi atskiras pasaulis Vilniaus mieste. Čia kalvos, jaukus parkai, tvenkiniai, mūsų kasdienybę plukdanti Vilnelė.


Vis dėlto, kodėl kūrinių motyvais renkatės būtent senąjį Vilnių, o ne, pavyzdžiui, šiuolaikinius – dabartine leksika tariant – Vilniuje „vystomus“ rajonus? Galbūt, kaip kritiškesnis meno kritikas pasakytų, tokiu būdu norite pabėgti, išvengti ne visada gražios ir poetiškos dabartinio architektūrinio Vilniaus gyvenimo realybės, su kuria susiduriate ir savo kasdieniniame darbe, dirbant nekilnojamojo turto vertintoju?


Senasis Vilnius dvasiškesnis, formavosi šimtmečiais ir tą charakterį matau architektūroje, skersgatviuose, senuose kiemuose, kyšančiuose čerpinių stogų kepurėse, skylančių sienų randuose, styrančių antenų smailėse, bažnyčių didybėje. Savo kūryboje į senąjį Vilnių sugrįžtu vedamas istorinio, tapybinio smalsumo, nes jis vis dar mane nustebina. Esu tapęs ne tik senamiestį. Vienoje savo parodoje pristačiau keletą Naujininkų motyvų su pavaizduotais bendrabučiais. Kaip turto vertintojas apžiūrėjau ten keletą butų. Pamačiau ir pajutau tą socialinį gyvenimą kaip spalvingą ir triukšmingą teatrą. Tai mane įkvėpė tapyti. Pamenu, savo personalinės parodos „Susitikimai“ metu tai nustebino ne vieną žiūrovą, tame tarpe ir mano mokytoją Arvydą Pakalką. Juk mažai kas tapo bendrabučius, blokinius namus „Chruščiovkes” ar laiptines. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo savotiškai užmiršti, apleisti, pilki, šalti, beveidžiai sovietiniai statiniai. Naujasis Vilnius yra kitoks, labiau konstruktyvus, grafiškas, atsikartojantis tiek spalviškai, tiek ritmiškai, turintis kitokį charakterį, todėl tai gali būti nauja įdomi terpė eksperimentams tapyboje. Naująjį Vilnių bandau dar tik pažinti, atrasti, paklajoti jame. Pastaruoju metu tapau keletą darbų šia tema ir stebiu kur mane tai nuves.

Vienas įdomesnių motyvų Jūsų kūriniuose man pasirodė uždaros laiptinės. Jis netgi šiek tiek asocijavosi su žymiais Arūno Vaitkūno laiptinių paveikslais. Tiktai Vaitkūno meninis stilius dar ekspresyvesnis, brutalesnis, skirtas perteikti sovietinių laiptinių nykų vaizdą, o jūsų vaizduojamos laiptinės tarytum dvelkia švelnia melancholija. Ką jums asmeniškai reiškia šis motyvas? O galbūt konkretus motyvas jums nėra tiek svarbus, kiek pasirinkimas kurti pačią tapybinę formą – spalvą, jų derinius, kompozicijas?


Laiptų motyvą pasirinkau kaip tam tikrą kilimo-leidimosi, kelionės, cikliškumo simboliką. Tai man siejasi su žmogaus gyvenimo etapais. Kartais kildamas nežinai kur tai nuves, pamatai duris ir gimsta nauja siužetinė linija. Laiptai man primena laiko klavišus, kurie atspindi mūsų laikinumą ir trapų gyvenimą. Senos medinės laiptinės dvelkia istorija, turi ypatingą girgždesį, pažadina uoslę ir vaizduotę, smalsumą kokie likimai buvo šių žmonių, mūsų protėvių, kurie kadaise čia gyveno? Į tokias laiptines sudėtinga pakliūti, po renovuoto fasado blizgumu jose pasislėpusi visai kita atmosfera – tikrojo senojo Vilniaus nuotaika ir kvapai. Laiptinės yra labai tapybiškos. Jos tampa savotiškomis mano emocijų alegorijomis. Vienos laiptinės niūresnės, melancholiškesnės, kitos žaismingos. Man svarbu, kad mano nutapytos laiptinės nuvestų žiūrovą mintimis kažkur į prisiminimus, asociacijas, išgyvenimus. Galbūt langas jam primins vaikystę, o kriauklė močiutės plaunamas braškes. Tapybos darbas kalba ne tik apie save, bet ir kokias emocijas pažadina stebėtojui. Spalva ir motyvas yra pagalbinė tylios kalbos priemonė užmegzti dialogą. Jei tapybos darbas padeda susitikti su savimi pačiu, kažką suvirpina viduje – reiškia jis „veikia“, yra gyvas. Aš vis dar mokausi, ieškau to dialogo, todėl leidžiu sau klysti, eksperimentuoti.



Jūsų meninį stilių būtų galima apibūdinti kaip, visų pirma, prancūziškajai dailės mokyklai, o taip pat Lietuvos dailės tradicijai būdingą koloristinę tapybą. Koks Jūsų santykis su tapybos tradicija, ar ji Jums svarbi? Jei taip, tai kokius Lietuvos ar pasaulio dailininkus vertinate labiausiai, nors galbūt jie ir nepadarė tiesioginės įtakos Jūsų kūrybai?


Šiuo metu mano studijoje yra atversti Jono Švažo, Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro, Viktoro Vizgirdos, Jono Rimšos meno albumai. Ši klasikinė mokykla turi pamatinius spalvinius kanonus, charakteringą ekspresyvios tapybinės, faktūrinės raiškos grožį. Matyt, kažkiek sąmoningai ir nesąmoningai aš taip pat atsispiriu nuo šių įtakų. Juk žmogus visą gyvenimą yra veikiamas įtakų, tik svarbu pasirinkti artimus sielai įkvepėjus. Man kaita yra įdomi.

Pamenu, kai pirmąsyk pamačiau Amedeo Modiglianio, Chaimo Sutino, Van Gogho kūrinius gyvai. Pojūtis nei nusakomas, nei pamirštamas. Mane sukrėtė, kokia stipri emocinė spalvinė galia sukurta per ekspresyvų Sutino tapymo stilių, per charakteringas Modiglianio figūras, jų laužytas formas, gilias akis... Van Gogo dramatizmas, gebėjimas per tapybinę kalbą peizažuose, obels šakose sudėti savo sudėtingą gyvenimišką patirtį. Jų tapyba man įrodė, kad galima laužyti kanonus, taisykles, jei žinai kodėl tai darai ir kaip tai daryti. Potėpio drąsa ir tikslumas, spalvų skambesys ir motyvo svarba neturi pavaldumo laikui. Neseniai įsigijau Jano Bulhako Vilniaus fotografijų albumą. Vartydamas jį suvokiu kokia kūrinyje yra svarbi šviesos pajauta.

Per skirtingų menininkų kūrybą kartais patyriu labai stiprų emocinį ryšį su pačiu savimi. Manau, kad šie kūrėjai kažkuria prasme mane lydės visą gyvenimą, nes jie tam tikrais pasaulio pajautos aspektais man yra labai artimi. Skirtingi šaltiniai, jų studijos padeda priartėti prie savęs paties, to, kas man svarbu, ir perteikti tai savaip.


Vis dėlto, jaunesnioji dailininkų karta, kuriai priklausote, galima sakyti, yra nutolusi nuo tradicinės lietuviškos koloristinės tapybos. Ar nebijote būti „nemadingas, senamadiškas, galbūt neįvertintas ar nesuprastas, ypač jaunesnių žiūrovų tarpe?


Man svarbiausia yra būti ir išlikti savimi.


Ačiū už pokalbį.