Tekstą parengė Rasa Deveikytė ir menotyrininkė Agnė Taliūtė.
Labas,
šiandien, stebint praeities situacijas, jos atrodo it besivelkantys savo neužbaigtumu juodraščiai, nes vis tik, nedaug kas buvo išsakyta dėl skubotumo ar kuklumo, pagirių ar tinginystės bei kito triukšmo smegenyse. Taip tikėtina bus ir ryt, ir poryt, tad susidaro neblogas spragų kuokštas, ką? Ir tuomet, kai situacijos tįsta iš paskos ir šios pakimba nebaigtos, joms belieka tik surežisuoti vis skirtingas pabaigtis, kad nors šioks toks betarpiškumo poreikis būtų patenkintas. Anądien manęs paklausei „APIE KĄ ŠITAS TAVO PAVEIKSLAS?“ ir mano atsakymas buvo „APIE TAI, KAD VISI IŠĖJO IŠ KAMBARIO“. Galbūt pamanei, kad tai tik banalus skubus atsakymas ar bereikšmis bla bla bla, tačiau iš tiesų, minčių kambaryje kiek tuštoka ir idėjomis šilti namai vėsta. Tada pagaunu save tapant popierių, kai noriu piešti, tapant juodraštį, kuomet noriu rašyti dienoraštį.
Pastarajame paveiksle* (šiaip tai juos vadinu drobėmis ant porėmio) – mitas arba legenda ir jame mūza arba deivė – nesvarbu, nes rytojuje mano mitas bus pamirštas. Bet kodėl mano kambarys tuštėja, įminti negaliu. Jei pameni, pasakojau, kad kartais užsidarau su savo drobėmis ant porėmių ir mes tylime arba vaidomės, mes mąstome apie šiandieną ir stebimės rytojumi.
Nieko ypatingo, dažnai tai tik įpareigojantis buitinis malonumas.
Galų gale, ačiū už tavo klausimą, o aš tiesiog reflektuoju savaitgalio fragmentus, kuris, nesuprantu, buvo seniai ar ne, ir mes dar susitiksime, arba ne, ir bus linksma, arba ne. Arba, paprasčiausiai, viskas liks kaip buvę – po senovei.
Linkėjimai,
Tavo Rasa.
Sveika, Rasa,
radau tavo laišką spam/junk/brukalų kataloge, tikiuosi laikaisi gerai. Nesuprantu ir aš, ar mes seniai nesimačiusios draugės, ar dar niekada nesu tavęs sutikusi, ar tavo laiškas turėjo pasiekti
mane, o gal tai tik keistas žaidimas, kurį praktikuoji, kai negali tapyti. Rašai laiškus išgalvotiems gavėjams arba tvarkaisi namus, kuopi kompiuterio stalčiuose paliktus šiukšlynus, rūšiuoji nuotraukas. Paskiri kadrai iš vakarėlių, kelios nuogybės, vienas kitas absurdiškas reklaminis stendas, atgrasios fastfood’o liekanos.
Darai viską, kad tik netapytum. Tai vadinamoji kūrybinė tuštuma arba mūzų viduriavimas. Kai aplanko idėjų badas ir viskas, ką užrašai popieriuje ar nutapai drobėje yra tiesiog bla bla bla. Nieko prasmingo, tušti plepalai, perkramtyti motyvai, keliantys šleikštulį. Tada dega kompiuteriai ir smegenys. Namuose netvarka arba kaip vadini tu – neišvengiamas kūrybos proceso dėmuo. Betvarkė ir galvoje. Klausi, kas aš esu, ką aš darau? Ar aš turiu savo balsą, savo potėpį? Atsakau: „Ką aš žinau, nežinau“.
Tavo kūriniuose tikrai tuščia. Lyg kažko trūksta, lyg kažkas dar turėtų būti pasakyta, parašyta, nutapyta. Tai niekada neužbaigti praeities eskizai, kasdienybės mitai, buities legendos. Čia sklando vienatvė, neturinti pavadinimo, katastrofinis rūkas, aptraukęs žvilgsnį abejingumo glitėsiu. Dužusios lėkštės, nukritęs gimtadienio tortas, namai, kurių nebėra, besibaigiantis vakarėlis, totali beprasmybė.
Belieka grįžti į pradžią, į tuštumą, į vaikystę. Vėl iš naujo mokytis laikyti pieštuką ir nebausti savęs, kai flomasteris išeina už kraštų. Nebijoti klysti, nežinoti, kas iš viso yra klaida. Visuomenės primestas konceptas, pramanyta taisyklė, išgalvota tiesa, bla bla bla. Susigrąžinti norą žaisti ir žaidžiant kurti. Vaikystės pramoga „Šilta-šalta“, paslėpti lobiai – naujų paveikslų motyvų paieška. Bereikšmis rastas niekutis virsta didžiausia dovana. Bla bla bla smulkmena, į kurią nedera kreipti dėmesio, ar pasikartojantis nuobodus užrašas dienoraštyje tampa
reikšmingiausia kasdienos akimirka.
Įspūdžiai, saugomi drobėje ar popieriuje, išlieka kur kas ilgiau nei kišenėje. Kišenės dyla, plyšta, prisiminimai byra ir vėl klampi tuštuma. Mėgsti ne tik ieškoti, bet ir slėpti, slėptis. Dingsti ir vėl atsirandi (įdomu, ar kas pasigedo?). Po storais dažų it žemių sluoksniais kuri sekretus iš nepavykusių paveikslų. Juose – naivios tragedijos, dramatiška satyra, jaudinantis nuobodulys ir visą kitą, ką dažniausiai norisi palikti tšššš paslaptyje.
Iki galbūt kitų,
A
Apie autorę
Rasa Deveikytė (g. 1995) 2022 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Dar studijuodama menininkė yra pelniusi Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus apdovanojimą už parodoje „Geriausias 2018-ųjų kūrinys“ pristatytą darbą „Visuotinis pamišimas dėl ypač gražaus torto ir du dinamiški gerbėjai“. 2018 m. R. Deveikytės kūrinį „Kaip tapti ta, kuria seka minios“ įsigijo MO muziejus, o 2019 m. tapybos darbas „Brangioji, aš namie“ buvo išrinktas Baltijos šalių konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laureatu. R. Deveikytė savo kūrybą yra pristačiusi tokiose grupinėse parodose kaip „Kontr-argumenas“ (galerija „Meno parkas“, 2020, 2022), „IŠGYVENTI MA 2022“ (galerija „Titanikas“, 2022) bei 2023 m. surengtoje personalinėje parodoje „Šilti namai, šalti namai“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC).
Rugpjūčio 22 d. 19 val. kviečiame į tapytojos Rasos Deveikytės parodos „Bla bla bla“ atidarymo vakarą. Renginys nemokamas.
Paroda bus eksponuojama rugpjūčio 20 - rugsėjo 15 d. Lankymas su bilietu.
Comments